Time For My Cup Of Tea : Apie Obelius, meilę poezijai ir kodėl aš skaitysiu naujausią S.Parulskio romaną. /Vilniaus Knygų mugėje apsilankius/

Obeliai

Nedidelis miestelis Rokiškio rajone, mano prisiminimuose išlikęs kaip galutinis kelionės taškas, į kurį, dar aštuoniasdešimtaisiais, ne kartą tranzuodavome iš Vilniaus;

tai ir ėjimas pėsčiomis, likus keliolikai kilometrų, kai jau niekas nebevažiuodavo ta kryptimi;

ir ilgi vakarai pas svetingus mano jaunystės draugės gimines, name prie ežero;

naktiniai pasiplaukiojimai valtimis;

šokiai kultūros namuose;

ir tarptautinio susisiekimo traukinio paskutinis vagonas, į kurį, per ilgesingus atsisveikinimus perone, vos spėdavau įšokti;

ir, gražia aukštaitiška tarme kalbantys, paprasti, bet nuoširdūs žmonės.

Vos prieš savaitę, lankydamasi Vilniuje, iš savo atminties saugyklos ištraukiau dar vieną, ko gero svarbiausią man, prisiminimą, susijusį su taip vadinamu, Obuolių miestu.

Kartą, dar minėtais aštuoniasdešimtaisiais, name ant ežero kranto, kuris mažuose Obeliuose įėjo į istoriją kaip didelė kino žvaigždė (ten buvo nufilmuoti keli kažkokio meninio filmo kadrai ) apsistojome savaitgaliui.

Dabar jau nepamenu, bet dėl kažkokių priežasčių (greičiausiai draugė išmovė su kokiu vietiniu, vasaros sezono kavalieriumi į naktinį pasimatymą), pasilikau tame name viena. Kažkas barkštelėjo į langą.Vasara, o ir jaunystė - buvo drąsu atidaryti. Šviesbruvas vaikinukas, gal šešiolikos - septyniolikos, liuoktelėjo vidun.

- Kur Dalka ? – nedrąsiai ištarė vietoj labas. ( l raidė sutrumpintame varde buvo tariama minkštai)

- Kažkur vaikštinėja,- tegalėjau atsakyti.

Naktinio svečio būta nedrąsaus - ir dėl amžiaus, ir dėl būdo, kaip vėliau pastebėjau. Neužsibuvo. O ir man, studentei, ( nesvarbu, kad vos porą metų vyresnei) kalbinti paauglį, atrodė nei šis nei tas – ko būčiau klaususi? Kaip sekasi mokykloje? Ne, apie mokyklą negalėjau. Kokia dar mokykla? Buvo vasaros atostogos. Taigi, pokalbis neužsimezgė. Dar pora žodžių ir jis, tokiu pat būdu, kaip ir įėjo – per langą – taip ir išėjo. Į Obelių naktį.

Tas nedidelis, praverto lango epizodas – irgi kaip iš filmo - atmintyje man įstrigo ilgam.

Meilė poezijai ir ... poetams

Jau gerokai vėliau, meilės poezijai laikmečiu, fanatiškai skaitydavau viską, kas tuomet buvo patrauklu mano skoniui. Gal tai buvo genetinis potraukis - poezija domėjosi mūsų mama. O gal todėl, kad mano sesuo, vidurinėje mokykloje, rašė eiles. Ir ne tik rašė – buvo spausdinama bei kviečiama dalyvauti Poezijos Pavasariuose, dar Valdemaro Kukulo laikais! (kartais vis tuo dar pasigiriu, didžiuodamasi savo, gerokai kuklesnio būdo, seserimi) Gal jos įtakoje, o gal studijų sostinėje metais, tarp senesnės kartos poezijos grandų, mano bibliotekoje ėmė rastis nauji vardai. Du iš jų - Aidas Marčėnas bei Sigitas Parulskis užėmė svarbią vietą. Pastarasis buvo ypač netikėtas. Įnešęs sumaištį ir galutinai sugriovęs stereotipinį poezijos supratimą.

Galiu drąsiai teigti - būtent Parulskio kūryba man atidarė langą į mano kartos poeziją. Beveik kaip aš, tuomet, aštuoniasdešimtaisiais, Obeliuose - atidariau langą, nepažįstamam vaikinui, svetimame name. Naktį.

Tiesa, reikia prisipažinti, net jei ir išlikau poezijos gerbėja iki šių dienų, pirmenybę literatūriniuose skaitymuose jau senokai atidaviau esė. Ir iki šiol tai mano mėgiamiausias žanras. Dažnai juokauju - su amžiumi, įveikti romanus, man ėmė stigti kantrybės. O poezijai jau esu per daug pragmatiška. Romantika baigėsi kažkur ties dvidešimt septintuoju gyvenimo kelio kilometru.

Visgi, net jei žavėdamasi esė, tapau šiek tiek neištikima poezijai, niekada nelikau abejinga ... poetams! Nesu sutikusi labiau romantiškų būtybių, kaip niekas kitas, gebančių čia pat nuginkluoti tave netradiciniu, pilnu poetiško žavesio, komplimentu.

Viešnagė Lietuvoje, šį kartą, man buvo turininga ir ta patirtimi. Tačiau, tai jau kita istorija J

Vilnius. Knygų mugė.

Pastaroji mano kelionė į Lietuvą, laimei, sutapo su Vilniaus Knygų muge.Vieta, kur per keturias dienas, po vienu stogu, gali gauti organizmui reikalingą dozę kultūros. Knygos, muzika, teatras – viskas čia pat. Tik spėk kvėpuoti. Tik spėk imti tiek, kiek aprėpi.

Mano apsilankymo toje erdvėje laikas buvo sutrumpintas iki vos keturių valandų.Tačiau, tai buvo, ko gero, pačios turiningiausios, kultūros prasme, keturios valandos, visos šios mano viešnagės gimtinėje metu.

- - Sigitai, čia tavo gerbėja nuo jaunystės laikų,- sausakimšos salės tarpduryje, kur už kelių minučių turėjo prasidėti naujausios knygos pristatymas, su jos autoriumi, visiškai netikėtai, supažindina mane lydėjęs bičiulis.

Žinojau, turiu vos keletą sekundžių . Ir, o siaube, man, niekada neieškančiai žodžio kišenėje, vos atsivėrė burna – žinote kaip būna, kai beveik netenki žado, atsiradusi atodūsio atstumu prie savo dievuko – kurį dar jaunystės laikais skaitei naktimis pasišviesdama prožektoriumi, kad nepažadintumei miegančių, klauseisi per radiją, na gal dar matei per TV, ir, daugų daugiausia, kartą kitą prasilenkei, kaukšėdama Vilniaus senamiesčio grindiniu.

- Pamenu jus dar iš Obelių laikų, kai buvote vos šešiolikos, - prisipažįstu garsiai.

- - Tikrai?- nustebo rašytojas. Sekundę susimąstė. Buvau įsitikinusi - lango epizodo jokiu būdu negalėjo prisiminti.

Knygos pristatymas buvo neįtikėtinai linksmas. Autorius, nepaisant iš pažiūros niūroko jo žvilgsnio, įgimtu (o gal ir įgytu) humoro jausmu, naudojosi atvirai. O aš, pamiršusi, kad įrašą vistiek bus galima rasti internete, iškalbingiausias frazes čia pat pradėjau konspektuoti į telefono Notes.

Baigiantis beveik valandą trukusiam susitikimui su būsimais knygos skaitytojais, renginio moderatorė paklausė rašytojo :

- - Pasakykite, prašau, vienu sakiniu – kodėl verta perskaityti jūsų naujausią knygą?

- Todėl, kad ją parašė mylimas autorius,- dar kartą prajuokinęs pilnutėlę savo gerbėjų salę, linksmai baigė pristatymą poetas, eseistas, dramaturgas, kritikas Sigitas Parulskis.

Nusipirkau „Nutylėtų lelijų miestą“. Sūnaus ir tėvo istoriją. Romaną, kuriame nėra motinos. Viršelis kurio, anot autoriaus, visiškai nevyriškas. Bet rašyti šią knygą jam buvo smagu. Tiesa, prisipažino ir tai, kad rašė net per Kalėdas, kuomet visi ėdė silkes ir tortus. Prieš rašydamas klausėsi muzikos per Spotify. Kokios, deja, neatskleidė. Man būtų buvę įdomu išgirsti tai.

Atstovėjau ilgiausioje eilėje prie Alma Littera leidyklos stendo. (turbūt gerokai ilgesnėje, nei ta, kurioje žmonės laukė prezidento Valdo Adamkaus parašo).

Retai viešumoje pasirodantis Parulskis ir šiandien nepraradęs populiarumo. Atvirkščiai - tebėra mėgiamas, skaitomas, ir, tiesiog graibstomas. Eilėje dar spėjau pakalbinti jaunus žmones. Klausiau provokuodama - kodėl jį perkate, juk jis mano kartos. Atseit, ne to amžiaus kategorija. Atsakymai nestebino – nesvarbu, kad ne mūsų, bet rašo taip ir apie tai, kas ir dabartinei kartai aktualu ir įdomu. Bet, svarbiausia priežastimi, mano kalbintieji, studentiško amžiaus jaunuoliai, minėjo tai, kad autorius neprisitaikėlis. Nei prie aplinkos, nei prie skaitytojo skonio.

Kai atėjo mano eilė autografui ir rašytojas paklausė vardo, tuomet, išnaudodama kiekvieną sekundės dalį, dar kartą griebiau jautį už ragų :

- Ar neturite minčių kada nors vėl apsilankyti už Atlanto? (žinojau - paskutinį kartą jis čia lankėsi gana senokai)

- Už Atlanto? Taip toli?- perklausė.

- - Vos aštuonios valandos kelio po persėdimo,- kažkaip juokingai sumažinau atstumą ir pridūriau :

- - Įsivaizduokite, kiek būtų galima parašyti per aštuonias valandas? – bandžiau šmaikštauti.

- - Anksčiau lėktuve buvo galima gerti ir rūkyti, o dabar ... ,- motyvo atsisakyti tokio ilgo skrydžio poetas ilgai neieškojo.

Nedrįsau išsižioti, kad kai kurie malonumai skrydžio metu visgi išlikę, net jei ir už papildomą mokestį. Tačiau, vis dar įžūlokai drįsau atimti jo ir į nugarą kvėpuojančių, kantriai autografo belaukiančiųjų, laiką.

Man svarbu buvo spėti patikinti - nepaisant skrydžio nepatogumų, už Atlanto yra nemažai jo kūrybos gerbėjų. Ir toks susitikimas juos neabejotinai pradžiugintų.

O pabaigai, pasinaudodama kelių man skirtų minučių dėmesiu, paprašiau :

- Užrašykite, prašau - nuo Jūsų mylimo autoriaus.