MANO PIRMOJI BLIUZO NAKTIS

Kartais užtenka vos vieno įvykio ir tavo laiko mašina ( visi ją turime) nukelia dvidešimt metų atgal. Ar norėčiau ten pasilikti? Taip. Bet tik vieną naktį...

Amžius ir svajonės

Šviesaus atminimo Maestro Vytautas Kernagis yra kadaise sakęs - kad mokėti klausytis ir suprasti bliuzą, reikia sulaukti tam tikro amžiaus. Ir išties, dabar jau nepamenu, kada mano kolekcijoje atsirado šio žanro muzika. Matyt, kaip tvirtino Maestro, tuomet kai sulaukiau tam tikro amžiaus. Prabėgo daugiau nei dvidešimt metų, kai pirmą kartą gyvai klausiausi bliuzo. Būtent gyvai, ne per radijo imtuvą ar televizorių, ne sklindantį iš magnetofono ar interneto bangomis ( nes jei jau ir turėjome seno modelio kompiuterius, youtube dar net neegzistavo). Ir ne bet kur – Lietuvoje, šalyje, kuri bliuzui, bent tuomet man taip atrodė, turi dar subręsti. Tiesa, net jei ir klausydavausi tokios muzikos gerokai seniau ir jau turėjau savo dievaičius, išgirsti kaip skamba bliuzas, atliekamas gyvai, lyg ir nebuvo galimybės. O gal pakankamo suvokimo. Mano favoritų, atliekančių bliuzui giminingą muziką, saraše buvo Woodstock festivalio žvaigždė Joe Cocker - vaikinas keistais rankų judesiais ir balsu, kurio neįmanoma sumaišyti su niekieno kito, bei gitaros virtuozai Gary Moore ir Eric Clapton. Visi baltieji (kas nebuvo įprasta bliuzo pasaulyje) ir europiečiai. Gal kad Europa man tuomet buvo artimesnė ne tik geografine prasme, bet ir arčiau dūšios. Didesnio kalibro ir iš skirtingų laikotarpių mano mėgiamiausių amerikiečių blues/ soul/ jazz muzikos žanro žvaigždžių Aretha Franklin, Janis Joplin, B.B.King, Bonnie Raitt, Koko Taylor, Nina Simone, Buddy Guy, etc. balsai kažkokiu būdu taip pat pasiekdavo mano ausis. Stebėtina, bet net tais, muzikos iš vakarų draudimo laikais. Kad ateis tokia diena ir kada nors iš nesibaigiančio favoritų sąrašo išgirsiu gyvai tuos, kurie dar tebėra žemiškoje dimensijoje, net svajoti nedrįsau. Tačiau, nenustebinsiu pasakiusi - ne kartą teko įsitikinti - svajoti ne tik nedraudžiama, anot populiaraus posakio, bet vieną dieną all our dreams can come true. Bet prie to dar sugrįšiu.

Lietuviškas Woodstok'as. Varniai

Draugo vairuojamas automobilis riedėjo vos įžiūrimais miško keliukais. Nuorodos, jei tokios ir buvo, skendo nakties tamsoje. Dabar sunku net įsivaizduoti, kaip mums pavyko rasti tą vietą, nes jokių GPS tais laikais dar nebūdavo. Gerai, kad nelijo, nes, nemanau, kad būtume pasiekę tikslą pažliugusiais keliais. Tuo labiau tokios garantijos nesuteikiančiu gerokai pagyvenusiu, ko gero iš kokios Šveicarijos ar Vokietijos parsigabentu automobiliu ( tokie buvo laikai). O tikslas buvo labai netoli – mažas Varnių miestelis, ant Lūksto ežero kranto, Telšių rajone. 95- ieji. Vidurvasario naktis. Bliuzo festivalis, tuomet turintis tik dvimetę patirtį, simbolišku pavadinimu Bliuzo naktys buvo neveltui pakrikštytas Woodstock lietuviška versija, kur vyravo hipiška atmosfera. Reikia pastebėti, kad pakankamai taiki ir rami tiems laikams.

Ko gero įvažiavimas į teritoriją buvo vienas. Nebent taip atrodė naktį. Prožektoriumi pasišvietęs ir suskaičiavęs kiek mūsų, sėdinčių viduje, renginio organizatorių atstovas per automobilio langą padavė bilietus. Net jei ir tektų atiduoti galvą, jau nebepasakysiu kiek tai kainavo, nors įprastai skaičiai užsilaiko atmintyje. Kažkodėl dabar atrodo, kad nedaug. Taigi teko man laimė tą naktį nepasiklysti žemaitijos miškuose ir atsidavusių bliuzui fanų apsuptyje pirmą kartą gyvai klausytis muzikos, kuriai, maniau, jau ir aš buvau pakankamai subrendusi.

Arina. „Rain is coming down“ ir … kėdė be atlošo

Tais laikais grojančių bliuzą Lietuvoje buvo vos keletas ant vienos rankos pirštų suskaičiuojamų grupių. Žinoma, labiausiai išgirsti gyvai mane traukė tai, kas jau buvo net porą trejetą metų pripažinta ir įvertinta ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniuose vandenyse – Arina ir Veto Bank. Hipnozės būsenoje klausiausi balso, kurį buvau ne kartą jau girdėjusi. Tačiau klausytis įrašo ar klausytis gyvai, čia pat stebint atlikėją, yra visiškai ne tas pats. Būtent tuomet man dar labiau darėsi aišku, ką turėjo galvoje Maestro, minėdamas amžių, tik sulaukęs kurio suprasi apie ką visa tai. O kokio amžiaus turi būti atlikėjas, kad jo atliekamas bliuzas įsigertų per poras ir užlįstų tau už odos, o galiausiai sumaišytų protą? Galvoje visa tai netilpo, juk Arina buvo tokia jauna! Sėdėdama ant medinės kėdės be atlošo, primenančios dažniausiai stovinčias bare, ( nors visko gali būti, kad ne ant tokios, gal čia vaizduotės kaltė - ir iš kur gi baro kėdė lauko scenoje? Tačiau, kažkodėl dabar man atmintyje iškyla toks vaizdas), blankioje, vos kelių scenos prožektorių nušviestoje erdvėje, įsimintinu balsu, angliškai dainavo apie lietų, kurio, ačiū Dievui, tą vakarą dangus neatsiuntė. Ir net nežinau ar žodis dainavo čia išvis tinkamas. Deja, kitaip nusakyti, veiksmą, kurio metu balso stygų virpesiais bei plastiškais rankų judesiais gyvai perduodamos emocijos, čia pat, jas visu kūnu sugeriančiam klausytojui, man, ko gero, nepavyks.  Žinau, kartais nepatinka artistams jokie palyginimai su kitais, žinomais atlikėjais, taigi aš ir nelyginu, tačiau negaliu susilaikyti nepaminėjusi jausmo, kuris persekiojo tą naktį, kad Janis Joplin dvasia kažur sklandė netoliese. O Lūksto ežero akustika, tik dar labiau sustiprino ypatingos muzikos, kadaise gimusios kažkur kitame pasaulio gale, prie Mississippi, poveikį. Ir įspūdis likęs toks stiprus, kad paprastais žodžiais turbūt neįmanoma įvardinti. O jei ir pavyktų, ko gero tai būtų tik pilnas emocijų ir jausmų kratinys, suprantamas tik tau pačiam ar tos nuotaikos užvaldytam pakeleiviui.

     Nuotraukos iš asmeninio archyvo. Iki šiol negaliu patikėti, kad jas pavyko rasti. Ačiū draugams, sugebėjusiems jas išsaugoti šitiek metų!

Tą vakarą klausėmės ir Seno Kuino, grupės, kuri jau buvo pakankamai žinoma Lietuvoje tarp grojančių bliuzą. Jau kitais metais ir dar kitais prie pirmųjų Bliuzo naktų festivalių dalyvių prisijungė dar kelios grupės. Man labiausiai įsimintinos - Road Band ir Rebelheart, nes mėgau jų klausytis tais laikais. Beje, Rebelheart, iki šiol viena mano mėgiamiausių lietuviškų grupių, nors ir skambanti kažkaip visai nelietuviškai. Čia ne tik apie pavadinimą. O vienas seniausių muzikos festivalių po atviru dangumi Lietuvoje, Bliuzo Naktys, išaugęs iš naktinės programos į savaitgalio tarptautinį muzikinį renginį, savo dvidešimtą jubiliejų paminėjęs jau 2012 metais, sėkmingai kasmet rengiamas iki šių dienų. Labai tikiuosi, kad ten dar galima sutikti ir vieną kitą atklydusį iš dvidešimt metų senumo Varnių Bliuzo laikmečio.

Miestas, kuris užmiega ir bunda bliuzo ritmu

Kai manęs iki šiol kas nors išdrįsta paklausti kodėl aš, beveik prieš dvidešimt metų, išvažiavau gyventi į Ameriką, niekada iš savo išvykimo priežasčių sąrašo neminiu ekonomininės laimės ieškojimo, nes tokio įrašo ten paprasčiausiai nėra, kad ir kaip keistai tai skambėtų. Ir dar keisčiau pasirodys dabar, jei paminėsiu vieną, ko gero niekam negirdėtą, bet man pačiai svarbiausią išvykimo motyvą : kažkur giliai, pasąmonėje, visada tikėjau, kad bliuzą, muziką, kuriai suvokti man užtruko laiko, kada nors išgirsiu gyvai. Ir ne bet kur, o ten, kur jis gimė. Ir kas galėjo pagalvoti, kad tas kada nors išsipildys taip netikėtai greitai po mano pirmųjų Bliuzo naktų Varniuose! Ir kartais vis dar manau, kad sapnuoju, kai atmintin iškyla ne viena naktis, tik jau šiapus Atlanto, kuomet stovėdama prie didesnių ir mažesnių koncertinių scenų, tokių pat lengvai pakvaišusių muzikos gerbėjų rate, klausydavausi ir mačiau Joe Cocker, Buddy Guy, Bonnie Raitt, B.B.King  ar Aretha Franklin, gyvai dainuojančius bliuzą iš taip arti, kaip tuomet, Varniuose, prie Lūksto ežero, mačiau ir girdėjau Ariną. Ir net pati sau pavydžiu, kad dar ne kartą galėsiu linguoti į taktą bliuzų klubuose Čikagoje, kur gyvai skambant autentiškai juodaodžių muzikai atrodysiu šiek tiek per daug įsijautusi ir gal net juokinga. Mieste, kuris užmiega ir bunda bliuzo ritmu. Nes bliuzas geriausiai skamba naktį.

Babilonas

Bliuzo naktys taip ir lydi mane jau dvidešimt metų, abiejose vandenyno pusėse.

Tačiau, kad dar vieną kartą, bėgant nebeskaičiuojamam laikui, galėsiu čia, Amerikoje, bliuzmenų tėvynėje, bent trumpam susigrąžinti tą Varnių Bliuzo naktų nuotaiką, štai to net mano pasąmonėje nebuvo.

Šiandien nusipirkau bilietą į mano gerų bičiulių Kęstučio Stančiausko ir Aldegundos spalvingą ( visomis prasmėmis) muzikinį projektą Babilonas, šį šeštadienio vakarą vyksiantį Čikagoje. Kurio ypatinga viešnia, be abejo, pelnytai tituluojama bliuzo karalienė Arina iš Lietuvos. 

Tiesa, turiu prisipažinti, kad ir šį kartą mane lydės mano pirmųjų Bliuzo Naktų pakeleivis. Jau daugiau nei dvidešimt metų einantis kartu.

Happy anniversary, V. B.

P.S. Nuotrauka žemiau čia atsirado jau po koncerto Čikagoje.