MANO JAUNYSTĖS MUZIKA

Mintys, kuriomis dalinuosi, buvo užrašytos beveik prieš šešiolika metų. Galbūt šiandien visa tai parašyčiau kitaip. Tačiau - esu tikra - nuoširdumo liktų nė kiek ne mažiau. Kaip ir meilės mano jaunystės muzikai, kurios niekada nebus per daug... 

Priešistorė

„ Mano tėvų namuose, kuriuose aš užaugau, iš vaikystės prisiminimų iškyla vienas tuo metu buvęs man labai svarbus daiktas - didžiulis geltonas radijas „RIGA“. Didžiulis jis atrodė todėl, kad paspausti įjungimo klavišą aš jau pasiekdavau, tačiau norint pakelti patefono dangtį man reikėdavo užsilipti ant kėdės. Lentynose buvo nesuskaičiuojama plokštelių galybė. Ir visos tokios juodos ir sunkios, tokios trapios ir greitai dūžtančios. Populiariausios iš jų - tuometinės šokių muzikos. Tango, valsai, fokstrotai. Dar daug metų kartkartėmis jos būdavo ištraukiamos iš lentynų – vis norėdavosi prisiliesti. Ir ji – muzika - man buvo neįsivaizduojama be to senų plokštelių traškėjimo. Senas radijas ir dabar tebestovi kampe, savimi prislėgęs dar senesnių plokštelių lentyną, tokiu būdu saugodamas brangiausią relikviją - mano tėvų jaunystės muziką."

Iš dienraščio "Draugas" archyvo, 1998m.: 

"Kiek metų turi sulaukti, kad pasakytum: čia skamba mano jaunystės muzika... Kiekvienam tas laikotarpis ateina skirtingai. Taip ilgai nesinorėjo tikėti, kad man jis jau atėjo. Tai pajutau dar tada, kai eidavau į FOJE koncertus Lietuvoje. Atradau jų muziką nuo pirmųjų grupės išėjimų į sceną. Tuomet man buvo labai artima Andriaus Mamontovo filosofija. Buvau viena iš pirmųjų jo talento gerbėjų. Savo akimis daugiau kaip dešimt metų stebėjau keistą reiškinį – grupė brandino amžių, keitėsi jos repertuaras, atlikimo maniera ir netgi išorė. Pirmieji jos gerbėjai liko jiems ištikimi. Tačiau keisčiausia buvo tai, kad į jų gretas įsiliedavo vis nauji muzikos mylėtojai – dar iš mokyklinio suolo neišaugę. Ir man iš tiesų buvo smagu matyti tuos paauglius FOJE koncertuose, o ne kliedinčius nuo plūstelėjusio lietuviško popso. Jų klausėsi dvylikamečiai ir trisdešimtmečiai, lydimi to paties jausmo - susižavėjimo grupės atliekama muzika, žodžiais ir filosofija."  

     
Iš dienraščio "Draugas" archyvo. 1998m.:                                                                               

"Viename koncerte, kuriame Andrius buvo vienas su gitara ir, kaip įprasta aktoriams, o ne roko muzikantams, atsakinėjo į susirinkusiųjų klausimus, nusiunčiau raštelį: „Nejaukiai jaučiuosi tarp Tavo klausytojų - jie jaunesni už mane perpus. Bet nejaugi dėl to aš negaliu ateiti į Tavo koncertus?“

Nežinau, ar taip buvo iš tiesų, bet man pasirodė, kad Andrius, atsakydamas į klausimą, netgi pasidžiaugė, kad jaunimo tarpe dar yra išlikusiųjų ir paskutinių mohikanų. Vaikinukas, sėdėjęs šalia manęs, nuoširdžiai paklausė: "Tai jūsų raštelis? "Linktelėjau galvą. Kreipinys į mane - Jūs - nusakė mūsų amžiaus skirtumą. Tačiau, vos tik suskambėjo muzika, jis drąsiai paėmė mane už rankos, ir subangavome su visa rankų jūra. Meilė muzikai neriboja amžiaus ir nepastato tarp gerbėjų neišgriaunamų sienų."

Iš dienraščio"Draugas" archyvo, 1998m. :
"Gyvenimo realybėje jau senokai nutolau nuo Andriaus filosofijos. Liko vis mažiau neatrasta ir nepažinta. Tačiau ir dabar dar kartais jaučiuosi neatradusi savo kranto. O gal taip ir turi būti? Nes žmogus visuomet yra ieškojimų kelyje. Kaip ir Andrius. Vakar jis - žymus roko muzikos atlikėjas. Šiandien - aktorius, sukūręs vaidmenį, apie kurį net profesionalai svajoja visą savo gyvenimą. Taip besvajodami ir praleidžia tą amžiaus tarpsnį, kuomet save galėjo įkūnyti Hamlete. Ką gi, ne kiekvienam lemta būti Romeo, ne kiekvienam - Hamletu. Tiek scenoje, tiek ir gyvenime."

Iš dienraščio "Draugas" archyvo, 1998m. : 

"Šio savaitgalio dienomis į Andriaus Mamontovo koncertus Čikagoje ateisiu su savo dukra. Galiu drąsiai teigti - tai bus dvi jo talento gerbėjos - viena iš vyriausių, kita - pati jauniausia. Galbūt ji kada nors, jau suaugusi, tarp senų, prisiminimui paliktų brangiausių daiktų radusi Andriaus Mamontovo plokštelę, užsidės ją ant to paties senutėlio senelių patefono ir, sutraškėjus „Laužo šviesai“, didžiuodamasi sakys savo draugams :  "Tai mano mamos jaunystės muzika...“

1998 m. kovo 14 d., Čikaga, nuotrauka iš asmeninio albumo : 

                                   

        

Penktadienis, 2013 m. lapkričio 22 d., Čikaga

Pamatyti ir vėl išgirsti FOJE - jau realiai apčiuopiamas kiekvieno grupės gerbėjo noras. Liko mažiau nei 24 valandos. Ateiti kartu su dabar jau paaugle dukra, kuriai kadaise Andriaus Mamontovo koncertas - tikrąja to žodžio prasme - buvo pirmasis jos gyvenime, - neįkainojama. Matyt, jau senstu, nes pasiduodu sentimentams. Palikti savo vaikui meilę muzikai man atrodo kur kas svarbiau, nei šeimos relikvijas.