CITRINOS SKONIS. AKUSTINIS LEMON JOY.

      Klausytis akustinio Lemon Joy- taip beprotiška ir keista ! Neįprasta. Bet labai jauku. Matyti ranka pasiekiamo atlikėjo kiekvieną veido raumens virpesį. Jausti, tiesiogine ta žodžio prasme, muziką. Kvėpuoti tuo. Tai -mano mėgiamiausia muzikos klausymosi forma. Matyti, jausti, liesti akimis neapčiuopiama.

Valanda prieš

Olegas. Mažiausiai linkęs bendrauti su publika. Tai ne jo įsipareigojimas. Todėl pasidaro pastebimas tik tuomet, kai į rankas paima instrumentą.

Rytis. Visiška priešingybė savo kolegai - ištiestu pasisveikinimui delnu kiekvieną atėjusį pasitinka šypsena ir “Labas” .Tuoj pat užmezga pažintį, kuri, iš šalies stebint, turėtų virsti mažų mažiausiai internetine draugyste.

Igoris. Tyliu ir mandagaus tono balsu (akivaizdus praktikos bendravimo su gerbėjais rezultatas) atsakinėja į klausimus smalsiems. Tokių niekada nebūna per mažai. Įskaitant ir mane.

Klausimai

Take your chance - sako amerikiečiai. Tai aš ir imu. Klausimai galvoje atsiranda tarsi iš niekur. Ir nedingsta tol, kol jų neiškloju. Į manajį, kokios muzikos grupės yra vertos melomanų dėmesio šiandieninėje Lietuvoje, Igoris pamini vos vieną kitą. Ir tuoj pat skuba patikslinti - tai jo muzikiniam skoniui. Patikinu pašnekovą - kadangi klausausi jo atliekamos muzikos, taigi ir jo skoniu visiškai pasitikiu. Nepaisant to, kad  priklausau kito dešimtmečio  muzikos fanų kartai, labai gerai prisimenu Lemon Joy gimimą. Devyniasdešimtųjų pradžia. Tai buvo keistas ir geras laikmetis muzikine prasme. Atsidariusios šalies sienos atidarė garažų duris.  Garažų ir rūsių, kuriuose repetuodavo underground’ai. Tiesa, LJ vaikinai repetuodavo mokykloje. Trečiame aukšte. Iš ten ir kilo jų pirmosios grupės pavadinimas. Etaž -3. Dar viena tiesa, kad tai, ką jie grojo tuomet, mano dūšiai tebėra arčiau. Esu roko klestėjimo laikų palikuonė. Ir Viktoro Cojaus gerbėja. Iki šiol.

Į mano pamąstymą, kas atsitiko, iš kur šiandien Lietuvoje tiek muzikinio šlamšto, nes mūsų laikais (mėgiama vyresnės kartos žmonių frazėJ ) to nebuvo, Igoris atsako labai trumpai ir išties įtikinamai – “Toks laikas”.

Liaudies dainos

- Padainuokime kartu lietuvių liaudies dainą, - netikėtai paragina ir pradeda vokalistas. Nenustembu. Aranžuotų liaudies dainų esu girdėjusi jų koncertuose. Kad ir viena iš naujausio albumo ”Stebuklas” - “Siuntė mani motula ”.Tačiau pirmieji gitaros akordai su Motula neturi nieko bendra!

“Pamiršk mane, pamiršk mane, svajotą ir mylėtą…” Esu tikra, kad Michailas Garberis nebūtų įsižeidęs. Pavadinti lietuvių liaudies daina kultinės grupės “Hiperbolė” kūrinį (beje, parašytą Igorio Berino), mano galva, tai didelis įvertinimas.  Kiek gi dainų mintinai žino trys lietuvių kartos?  Visų mėgstamos, patikrintos laiko. Iki šiol neišeinančios nei iš muzikinių grupių, nei iš privačių vakarėlių repertuarų. Tik  skamba vis naujai ir kitaip.

Repertuaras

 Vakaro repertuaras - nuo ”Balta meilė ” iki (“… žiūriu į jus ir galvoju - ar padainuoti vieną dainą?” I.K.) “Prekrasnoje dalioko”. Nuo išaugtų iš paauglystės ( “…visi mes buvome jauni ir darėme daugybę nesąmonių…” I.K.) iki  vienos mano mėgiamiausių - “Mylėt tave taip beprotiška ir keista”. Beveik po 20-ties metų nestebina, kad Lemon Joy ne tik nenulipo visam laikui nuo scenos, aptemptus džinsus iškeitusi į verslo kostiumus, bet iki šiol turi savo gerbėjų ratą. Nes yra viena iš nedaugelio, ant rankų pirštų suskaičiuojamų  grupių Lietuvoje, kuri net nemėgina stovėti ant galvos pigaus populiarumo kaina jį didindama. O jis vis tiek auga. Nors  iki šių dienų  kuria ir groja tik tai, ką norisi groti jiems patiems.

Akustinis

Dainuodamas  Igoris užsimerkia.  Rankos mostu bando tildyti šiek tiek per daug  atsipalaidavusią publiką. Nes jam norisi, kad tie, kurie klausosi jo muzikos, girdėtų ir tai, apie ką  jis dainuoja. Nes žodžiuose labai daug Meilės! Tą vakarą mačiau ir girdėjau jį tokį. Akustinį. Be tamsių akinių. Be makiažo (nors, turiu prisipažinti, - tai įvaizdis, be kurio man nelengva buvo jį įsivaizduoti. Ir, kažkuria prasme, pasigedau to juodu kosmetiniu pieštuku įrėminto žvilgsnio). Tačiau mačiau ir girdėjau jį tokį, kokio  iki šiol negalėjau net susikurti savo vaizduotėje. Tai, ką nešiojausi atmintyje iš LJ koncertų – šokių muzikos ritmu šėlstanti publika, primenanti mano jaunystės laikų diskotekas, - su akustiniu Lemon Joy neturėjo nieko bendra. Akordeonas, akustinė gitara, egzotiškas būgnelis. Ir trikampiu - ko gero, neatsitikitinai – susėdęs trejetas, ištikimų  muzikai.

Marškiniai

Savito balso tembro synthpop muzikos grupės Lemon Joy vokalistas - vienas iš nedaugelio žinomų Lietuvos grupių atlikėjų, pasirodymų metu nusivelkantis marškinius. Dažnai - visomis prasmėmis. Viešumo vengiantis ir atvirumu nepasižymintis, visgi scenoje atsiduodantis. Ne klausytojui. Savo muzikai.

Ir tą vakarą vibrato, dar labiau išryškėjančio akustinės gitaros fone, savininkas, nepaleisdamas mikrofono, viena ranka nusimeta juodą drabužį. Karšta. Performance’as, kuris vyksta čia ir dabar, pauzių nepripažįsta. Marškiniai lekia į kampą. Prisipažinęs, kad jų dainos nėra skirtos pasilinksminimams, nes pakankamai liūdnos, dar kartą apsinuogina. Dabar jau perkeltine prasme - “Kartais dainuodamas jas žliumbiu…”

Kažkada

Beveik dvi valandos (be pertraukos) akustinio malonumo. Tokio tikro, atviro, gyvai atliekamo slow version veiksmo. Kamerinėje teritorijoje. Be jokio electroshop’o. Tačiau ne vienam suvirpinusio elektromagnetinį lauką.  Pasibaigusio hitu “Kažkada”. Kaip ir, ko gero, visi Lemon Joy pasirodymai. Pačios grupės vertinama  kaip eksperimentas su aliuzija į diskotekų  laikus, “Kažkada” šiandien skamba taip, tarsi parašyta ne apie kažkada, o apie Čia ir Dabar.

Citrinos skonis

Pamiršau paminėti: citrina - mano mėgstamiausias vaisius. Tinka su arbata ir su vandeniu. Tiesa, dar su tequila. Tačiau tai jau kita tema. Ne mano skonio. Pasirinkimų prasme, esu per daug išranki. Sugadinto skonio žmogus. Ypač  muzikoje. Suvalgyti citriną - kažkam  galbūt atrodo beprotiška. O man tai - tarsi klausytis akustinio Lemon Joy - beprotiška ir keista. Tačiau labai skanu! Jei jūsų burnoje dabar kaupiasi seilės, vadinasi, bent jau galite įsivaizduoti mano muzikinį skonį. Tik nesistenkite suprasti. Nes man pačiai tai iki šiol nepavyksta.

P.S. Įdėti Rutaphoto originalaus formato nuotrauką,netelpančią į puslapį- apgalvotas sprendimas. Man net į galvą neateitų įsprausti į rėmus tai, kas netilpo tą vakarą.

Kodėl aš nemėgstu važiuoti dviračiu ir ką su tuo bendra turi Gytis Paškevičius

1976-ieji, vasara. Tytuvėnai

      Ir vėl man nepasisekė. Būsiu pati vyriausia. Pagal amžių galėjau būti pirmame, tačiau mama, nenorėdama mūsų išskirti, užrašė mane ir pora metų jaunesnę seserį į antrą pionierių stovyklos būrį. Visam mėnesiui. Mano laimei, „antrokų“ pripažinimas atėjo vėliau. Mums buvo leista su pirmo būrio vaikais ir vadovais važiuoti dviračiais prie Gilio ežero maudytis! Na ir kas, kad keltis reikėjo 6 valandą ryto! Bet su pirmu būriu, su dviračiais! Rytas buvo turbūt kaip visi. Vėsokas. Jau dabar nebepasakysiu, kieno tai buvo kaltė - nepilnai pripūsta dviračio padanga, nevykusiai įsispirti sandalai ar pro pušų šakas į akis lendantys tekančios saulės atspindžiai. O gal tik mano pačios išsiblaškymas? Priekinis ratas, užkliuvęs už išsikerojusios medžio šaknies, išmušė mano dviratį iš keliuko, besileidžiančio kalnu žemyn. Iš baimės užsimerkiau. Net jei ir nebemačiau kur važiuoju, žinau – dar lėkiau geroką gabalą. Keistas skrydžio jausmas. Mano odisėja dviračiu baigėsi. Atsipeikėjusi  gretimai pamačiau išsigandusią seserį ir sulankstytą mano nelaimės draugą - dviratį, apsikabinusį medį. Mamai, apsilankiusiai stovykloje tą pačią dieną, pasakiau: namo nevažiuosiu, pasilieku. Lydint ją iki autobusų stotelės kelias mano sutrenktai galvai pasirodė per ilgas. Atsipeikėjau Tytuvėnų ligoninėje. Palatoje - trys ligotos senutės ir aš. Niūresnės aplinkos vaizdai manęs iki šiol nėra aplankę.

Dvi savaitės iki lemtingo skrydžio dviračiu. Ta pati stovykla. Tytuvėnai.

Negalėjau atitraukti akių- šviesiaplaukis, garbanotais plaukais, skruoste nuo šypsenos atsirandanti  duobutė. Paaugliškai fantazijai neturėjo užtekti erdvės. Tik labai greitai netruko išaiškėti pačiai sau, kad  mano susižavėjimo objektas buvo visai ne simpatiškasis berniukas, o ant jo peties, tarsi mėgstamas drabužis, priaugusi gitara. Matydavau su ja visur. Net valgykloje. Galvojau - ar miegodamas ją nusiima?

Kai stovyklos muzrukas( taip buvo vadinami muzikos vadovai), turbūt kažkelinto kurso studentas iš tuometinio Šiaulių Pedagoginio instituto, gal netgi vienas iš pieštukų ( būsimų dailės mokytojų fakulteto) ėmėsi burti stovyklautojų estradinį ansamblį, buvo didžiausias įvykis. Tytuvėnų miestelio vidurinė mokykla, kurios patalpas vasarą okupuodavo stovyklautojai  iš didmiesčių, garsėjo savo  muzikine grupe. Pasididžiuodama visiems pasakojau, kad joje Led Zeppelin gabalus grojo ir mano pusbrolis! Giminystės ryšys atrodė labai svarbus. Taigi muzrukui pavyko susitarti dėl instrumentų naudojimo. Buvau drąsi. Mane priėmė į stovyklos estradinį ansamblį! (Žinojau, mano muzikos mokytojai tai nebūtų patikę. Anot jos, grojimas bet ką gadindavo teisingą rankų pastatymą ant klavišų.) Ruošėme programą Miško šventei. Muzrukas sėdo už mušamųjų, berniukas, nuėmęs gitarą nuo peties ( visgi ji nebuvo priaugusiJ), paėmė ją į rankas, dar pora vaikinukų (dabar jau nebeatsimenu, kokiais instrumentais jie grojo) ir aš prie pianino. Štai toks mūsų bendas ėmėsi repetuoti populiarius tų metų šlagerius.  Muzika buvo iš vakarų, tik žodžiai lietuviški. Per pertraukėles berniukas su gitara prieidavo prie pianino.

-         - Leisk, parodysiu, kaip groti vieną dainą, - ir ne tik parodydavo akordus, bet ir uždainuodavo.

„Noriu aš laikyti ranką, tavo ranką savam delne...“ Po šitiekos metų prisimenu tą melodiją ir galiu net atkartoti ant savo senutėlio pianino! Tais pačiais akordais! Koncertinėje programoje, kurią repetavome, tos dainos nebuvo. Net ir nežinau, kodėl. Daina, kurią atlikti teko man, buvo Salomėjos Nėries žodžiais. Irgi apie meilę, bet kitaip. Su tikrąja prasme tarp eilučių. Atmintis, deja, nebeišsaugojo, apie ką tuomet dainavo berniukas su gitara.

Dvi dienos iki stovyklos šventės. Tytuvėnų ligoninė.

Net ir tamsi, nejauki palata neatrodė tokia bauginanti, kaip susitaikymas su tuo, kad nebegalėsiu groti   stovyklautojų estradiniame ansamblyje per Miško šventę, kuriai buvo tiek ruoštasi ir repetuota! Na, kaip aš dabar galiu lipti ant scenos? Pusė veido buvo beviltiškai sužalota. Nosis, burna, dešinysis žandikaulis net persisukęs. Nubrozdintos rankos. Man bemąstant apie savo nelaimingą padėtį, į palatą nedrąsiai įslinko mūsų muzrukas! Atėmė žadą! Prisėdęs ant lovos krašto klausinėjo kaip jaučiuosi. Pasakiau, kad labai noriu groti. Tik nežinau, ar galiu. Ką jis tada man pasakė, tikrai nebeatsimenu. Tačiau jau kitą dieną atvykusi lankyti mama pasirašė ligoninės popieriuose, kad pasiima mane savo atsakomybėn. Taip vos po trijų dienų vietoj privalomos savaitės savo palatos senikėms pasakiau „Sudie“ ir „Sveikite greičiau“. Tik po daugelio metų suvoksiu, kad tas muzruko apsilankymas ligoninėje paliko man įspūdį visam gyvenimui. Juk jis buvo tik studentiško amžiaus vaikinas! Tačiau jo nuoširdus poelgis, matyt, man, paauglei, buvo vertas didvyriškumo! Tai, ko gero, vienas iš ryškiausių mano vaikystės prisiminimų, nors ir po oficialiai diagnozuoto galvos smegenų sutrenkimo, kai apskritai viską turėjau pamiršti, kas tuomet įvyko.

Koncertas. Ta pati stovykla.

Mano prašymu pianinas buvo pasuktas taip, kad iš salės nesimatytų  avarijos dviračiu pasėkmių -nubrozdinto veido. Sėdėjau atsukusį kairįjį, sveikajį žandą į publiką, o mikrofonas buvo pastatytas priešingoje pusėje. 

„Saulėj nudegusi, basa, tu piemenaitė murzina...“ Pažadą sau ir muzrukui įvykdžiau. Nėris išdainuota. Koncertas baigtas. Galiu dabar jau važiuoti namo. Ir keliom savaitėm užsidaryti su savo išpaišytu veidu. Turiu spėti išsigydyti. Iki rugsėjo pirmosios liko nedaug. Eisiu į septintą klasę.

2002-ieji, Čikaga

Draugai pakvietė į privatų vakarėlį. Mano mėgiamiausia teritorija bendravimui. Matyti veidai. Daugiausia bendraminčiai. Jauki aplinka. Gyčio Paškevičiaus gyvai atliekamos baladės. Jau eidama į šį pabendravimą žinojau, kad turėsiu drąsos prieiti prie Gyčio ir pasakyti:

-Labas, esu ta pati mergaitė iš stovyklos, kuriai parodei, kaip pianinu groti „Noriu aš laikyti ranką...“

Mano maloniam nustebimui, Gytis ne tik prisiminė. Čia pat sudainavo posmą. Šnekėjomės tą vakarą apie muzruką! Jauną vaikiną, neišdildomai palikusį įspūdį mums abiems. Ir ne tik todėl, kad išskirtinis jo bruožas buvo akiniai labai storais stiklais, kažkodėl keistai sumažinančiais akis. Mums, vaikams, tuo metu, matyt, tai buvo labai svarbi įvaizdžio detalė. Ir tik suaugę galutinai suvokėme, kad be išskirtinių akinių vaikinas neabejotinai turėjo kažką daugiau.

Prieš dešimt metų. Nuotrauka iš asmeninio archyvo


P.S. 2012-ieji

Aš iki šiol nemėgstu važiuoti dviračiu. Pasiklausyti Gyčio Paškevičiaus atliekamų baladžių rugsėjo 29-ąją Čikagos  mieste važiuosiu automobiliuJ

APIE LAIMINGĄ ŽMOGŲ

      


Gyveno kartą laimingas žmogus. Žmogus, kuris, vos sutikęs kitą, nusilenkdavo jam mintyse dar net nepažinodamas. Laimingas žmogus anksti gulėsi ir anksti kėlėsi. Dažnai miegodavo po atviru dangumi, skaičiuodamas žvaigždes ir gėrėdamasis rytmečio pievų rūku. Prausdavosi  šulinio ar šaltinio vandeniu  ir kas rytą dainuodavo! Kasdien linkėjo laimės kitiems, tikėdamas, kad tik tuomet ir pats gali būti laimingas.

      Laimingas žmogus gerdavo vandenį, kuriame per naktį mirkydavo akmenėlius, o kartais žolelių, čia pat pievose skintų, arbatą, užsikąsdamas bičių medaus koriu iš geranoriškų kaimynų avilio.   Laimingas žmogus turėjo keistų ritualų - kalbėdavosi su gaminamu maistu, kurio kartais net ir neparagaudavo, nes pasisotindavo juo mintyse, begamindamas.  Tačiau vaišindamas svečią džiaugdavosi įdėjęs ten visą savo meilę ir teigiamas emocijas. Laimingas žmogus nebūtų buvęs laimingas, jei jam pasitenkinti būtų kankinama kita gyvybė, todėl nematė prasmės valgyti mėsą, nes tai yra nesąžininga pasaulio atžvilgiu ir gan egoistiška .

     Laimingas žmogus buvo atviras ir nebijantis prisipažinti, kad medituodamas kartais nėra iki galo nuoširdus. Laimingas žmogus per gyvenimą ėjo savęs ieškojimo keliu. Išsaugojęs vaiką savyje. Ramaus proto ir atsipalaidavęs. Nekaltinantis kitų, jei kažkas vyksta ne taip, ir neprisiimantis nuopelnų už viską. Neturėdavo egoistinių paskatų ir duodamas kitam nesitikėdavo padėkos bei pripažinimo. 

     Laimingas žmogus niekada neslėpdavo savo jausmų. Jei būdavo laimingas, tai laimingas ir būdavo. Jei norėdavo juoktis, tai ir juokdavosi.  Neturėjo  savanaudiškų tikslų, nebuvo gobšuolis ar savimyla. Nesinorėjo jam nei pralobti, nei uždirbti daug pinigų. Darė tai, kas jam labiausiai buvo prie širdies ir iš pašaukimo. Laimingas žmogus buvo optimistas, nes jie gyvena ilgiau, miršta sveikesni, išleidžia mažiau pinigų vaistams ir atrodo jaunesni.

    Laimingas žmogus neturėjo televizoriaus. Bet turėjo telefoną, kuris sėkmingai atlikdavo ekobendruomenės gaidžio-žadintuvo vaidmenį ir kiekvieną rytą žadindavo laimingą žmogų sau pačiam parašyta žinute: “Ką gero šiandien  galiu padaryti kitiems?”… Laimingas žmogus buvo amžinas mokinys, už viską dėkingas savo gyvenimo mokytojams. Laimingo žmogaus akys švietė, o lūpos šypsojosi.

Bet svarbiausia – laimingas žmogus buvo prisirišęs prie laimės! Ir todėl gyveno ilgai ir laimingai!

Čia būtų galima parašyti – pasaka baigta. Tačiau tai – ne pasaka. Tai - iš tikrai laimingo, jauno žmogaus gyvenimo. Vieną šiltą ir vėjuotą birželio rytą geranoriškai prisėdusio išgerti arbatos puodelio ir dar kartą sutikusio pasidalinti savo laimingo gyvenimo pamokomis.

Gerti arbatą - tai visai ne tas pats, kas gerti arbatą su laimingu žmogumi!  Taip, taip. Ne su citrina. Su laimingu žmogumi! Žinoma, ir su citrina neblogai, bet su laimingu žmogumi kur kas geriau J

Time for my cup of tea svečiuojasi Laimės mokytojas, lektorius, ekobendruomenės narys, Vedų tyrinėtojas, praktikuojantis Bhakti jogą, Darius Ražauskas

Jei norite susipažinti su Dariumi iš arčiau, užsukite į jo tinklalapį  http://www.esujums.lt/

Su kuo man asocijuojasi karštas vynas

    Karštas vynas man asocijuojasi su Amatininkų užeiga. Amatininkų užeiga- su Vilniumi. Vilnius- su studijų metais. Studijų metai- su teatru. Teatras- su Nekrošiumi. Nekrošius- su roko opera "Meilė ir Mirtis Veronoje". Roko opera "Meilė ir Mirtis Veronoje"- su Romeo. Romeo- su Kostu Smoriginu. Kostas Smoriginas- su bardais. Bardai- su akustinėmis gitaromis. Akustinės gitaros- su baladėmis. Baladės- su poetais. Poetai- su šaliku ant kaklo. Šalikas ant kaklo- su menininkais. Menininkai- su vakarėliais. Vakarėliai- su virtuvėmis. Virtuvės- su pašnekesiais iki ryto. Pašnekesiai iki ryto- su vyno taure. Vyno taurė- su muzika po žvaigždėtu vasaros dangumi. Muzika po žvaigždėtu vasaros dangumi- su ilgesiu židinio malkų spragsėjimui. Ilgesys židinio malkų spragsėjimui- su ilgais žiemos vakarais. Ilgi žiemos vakarai- su senokai rankose laikyta knyga. Senokai rankose laikyta knyga- su garuojančio karšto gėrimo puodeliu. Garuojantis karšto gėrimo puodelis- su šilumą skleidžiančiu gvazdikėlių aromatu. Šilumą skleidžiantis gvazdikėlių aromatas- su karštu vynu. Karštas vynas- su ...    (skaityti nuo pradžios)

                                                       


P.S. Aplodismentai gerbiamam aktoriui Kostui Smoriginui, savo apsilankymu ir baladėmis, sugrąžinusiam į laikmetį, kuris man kelia tiek daug teigiamų asociacijų!














  Nuotr. Živilės Ramašauskienės

BŪTI PAUKŠČIU ANGELO SPARNAIS

Minčių esė  apie poeziją, džiazą ir Sigutės Ach angelus, sugrįžus  iš vakaro, skirto poeto Roberto Danio knygos pristatymui

                                         Donato Soko nuotrauka
PAŽINTIS

Šeštadienis, Kovo 24-oji. Susipažinau su Sigute Ach.Dailininke, rašytoja, knygų leidėja ir iliustratore. Ir su jos prie vakaro arbatos svajojančiais angelais. Ir su Poetu-Robertu Daniu. Kuris irgi ten buvo. Savo siela ir eilėmis.Su tais,kurie atėjo pabūti su juo. Jo žodžių tyloje, skambėjime ir muzikoje. Rodės,kad Poetą pažinojau jau seniai. Iš dainų, parašytų jo tekstais. Iš meilės bardų atliekamai muzikai. Tačiau niekada nemaniau, kad vėlesnė pažintis su jo kūryba bus tokia apčiuopiama. Na, tokia, prie kurios gali prisiliesti. Per nepažįstamojo balsą,pantomimos judesį ar pirštų bėgiojimą klavišais bei stygomis eilėraščio tema.Per Sigutės angelų popierinių sparnelių virpėjimą.Per Poeto mamos angelišku balsu, anot dailininkės, skaitomą Henriką Radauską.Roberto mylimiausią.

DAR NE VAKARAS

Vakaras, skirtas Poeto Roberto Danio knygos“Būsiu paukštis” pristatymui, jaukioje lietuviško meno galerijoje Lemont’e besąlygiškai sutriuškino mano pasipriešinimą nostalgijai. Ir kam vaidinti, kad neskauda? "Dar ne vakaras, tai dar ne vakaras, tai tik skauda, viduj tik skauda… Pasislėpusios verkia ašaros,pasislėpę žodžiai rauda…"  Visą dieną negaliu išmesti iš galvos. Bet ir nenoriu. Nors Povilo Meškėlos balsu skambantis “Dar ne vakaras” tą vakarą neskambėjo,turiu prisipažinti, kad  laukiau to kūrinio  iki pat renginio pabaigos. (Gal niekas kitas negali jo dainuoti geriau? O kitaip - nesinori?) Bet ir pabaigos juk nebuvo! Buvo tęsinys. Nes niekam nesinorėjo išeiti.  Ričardo Soko, Pauliaus Jankausko ir Rimo Pažemecko – visiškai skirtingų atlikėjų sukurtos melodijos pagal Poeto eiles sukėlė panašias, bet kartu ir kitokias asociacijas. Ričardas, kaip niekad, visa savo virtuoziška esybe atidavė tiek šilumos ir emocijų, kad jo pasirinkimas dainuoti Poetą linksmai, privertė pamiršti, jog menas kuriamas dažnai nesiskiriant  su liūdesiu ir skausmu. Paulius jaunatvišku skrydžiu nuo romantikos iki, anot jo paties,jam priimtinesnio konflikto tiesiog žavėjo! Nežinau kodėl, bet jo muzikinėse interpretacijose girdėjau skambant džiazą. Kaip nebūtų keista, man visada atrodė, kad džiazas ir poezija ne kiekvienam lengvai įkandami dalykai. O kad jie gali būti kartu, to jau niekad negalėjau įsivaizduoti. Kaip maištininkas su romantiku! Nesu profesionali džiazo klausytoja bei vertintoja, nes, mano galva,tai muzika turintiems ypatingai išlavintą muzikinį skonį. Tačiau mane “veža” grojantys džiazą. Improvizacijų genijai, nemėgstantys groti iš natų, nesilaikantys jokių taisyklių, bandantys vis dėti žingsnį į šalį. Bet gi Poetas irgi gali maištauti, o džiazas -skambėti labai romantiškai! Štai ir sąsaja, kurios iki šiol dėl kažkokių trukdžių tiesiog negalėjau pastebėti.

 O Rimo šešiastygės turbūt neatsitiktinis posmo “Dukrai” pasirinkimas kaip niekad gniaužė gerklę:
"Mes iškentėsim šį gyvenimą,dukryt. 

Tu nebijok. Žinau-jis greit praeina."

Ričardas Sokas, PauliusJankauskas ir Rimas Pažemeckas dainuoja pagal Roberto Danio eiles (Donato Soko nuotrauka)

    
KARTA

Labai ilgai negaliu skaityti jau išėjusių rašytojų knygų. Ypač tų, kuriuos dievinau jiems dar esant žemiškoje dimensijoje. Todėl klausytis R.Danio eilių, prisipažinsiu, nebuvo lengva. Ne tik dėl to, kad jo jau nebėra. Dar ir todėl, kad esu iš Poeto kartos. Tos, kuri, pasak jo gero draugo Aido Marčėno, plaukdavo tuometine Gorkio gatve. Kuri su dar šilta stipendija kišenėje sėdėdavo "Rotondoje", "Žibutėje" ar "Bačkoje". Tos, kuri turėjo savo bardus ir tikrą roko muziką! Kartos,kuri mintinai deklamuodavo mėgstamų poetų eiles,gurkšnodama ne patį brangiausią vyną, iki paryčių susispietus menui artimų bičiulių virtuvėse.O nutįsusiais megztiniais ir kaklus apsivijusiais šalikais keldavo neigiamas asociacijas mokėjusiems gyventi pagal standartą. Vakar buvau ten sugrįžus. Net negaliu sakyti -mintimis. Atrodo, kad iš tikrųjų ten vėl buvau. Toks stiprus buvo jausmas…

SPARNAI

Robertas Danys buvo praėjusio laikmečio žmogus. Nuoširdus,nepamainomas romantikas. Laisvas visa širdimi.Ir iki skausmo atviras:"O gal tikrai nebemoku gyventi, nes nebemoku rašyt elektroninio teksto, nes dvilypis esu, vieną dieną Dievui meldžiuos, kitą dieną - nuodėmės trokštu?.. Gal tikrai teisūs tie, kuriems moka, o ne tie, kurie moka?.. Ir apskritai, kaip aš čia atsidūriau dabar, šitame laike, kodėl šitaip skauda man, mama?.. "
Tokių kaip Robertas dabar nebėra.  Arba reikėtų labai gerai paieškoti. Bet aš radau! Vakar! Dar vieną! Sigutę! Pasipuošusią aštuntojo dešimtmečio pabaigos romantiško stiliaus sijonu (atsimenu, ir man mama buvo tokį pasiuvusi -su didžiulėmis kišenėmis, lyg būčiau norėjusi ten susidėti visą savo gyvenimą!). Atėjusią su savo dailininkės statusu- taip gražiai menininkės aprangą įvertino aktorė Julija Sakalaitė, tą vakarą, kaip, beje, ir kiti nuostabūs skaitovai, skaičiusi Poeto eiles. Šiltu akių žvilgsniu, atspindinčiu nesumeluotą nuoširdumą .Visa tai galiu įžvelgti  jos angeluose, katinėliuose, avytėse, nuostabos pilnuose, gyvenimo nesugadintuose jos mažųjų vaikystės personažų veideliuose.Ir ji pati, lyg iš tų paveikslėlių išlipusi,- gėlėtais drabužiais, rausvais plaukais, lengva ir mažytė. Niekada neišaugusi vaikystės fantazijų pasaulio.Sparnuota debesų filosofė! Ir tik todėl dabar jau galiu suvokti, kodėl –Sigutė ir Poetas -visgi susitiko. Vienoje erdvėje. Matyt, kažkur kažkada susilietė jų sparnai...

Poeto mama Rūta Danienė su knygos iliustratore bei leidėja Sigute Ach 
(Donato Soko nuotrauka)






P.S.

Gal man vakarais vietoj vyno taurės reikėtų dažniau užsiplikyti valerijonų arbatos? Kokiame nors sigutiškame puodelyje?  Nes emocijos, sukeltos tokių skleidžiančių ypatingą aurą renginių, imdamos viršų, stebina mano draugus. Manau, Sigutė nesistebėtų. Nes atsisveikinant savo ramiu ir šiltu balsu pasakė man didžiausią kada nors girdėtą komplimentą:

“Jaučiu, kad esame iš to paties miško”.

Su Sigute Ach  ( Rutaphoto nuotrauka)

“Dar ne vakaras” – viena nuostabiausių lietuviškų roko baladžių. Muzika Fausto Latėno, žodžiai- Roberto Danio.    “Rojaus tūzai” ir Povilas Meškėla  

THE NIGHT BEFORE the OSCARS

     Esu filmų snobė. Todėl Oskarų ceremonijos laukiu taip,tarsi pati žengčiau raudonu kilimu. Man šiek tiek atrodo keistai, bandantys pajuokti Holivudo produkciją, kaip rimtesnio dėmesio bei  įvertinimo nevertą masinę bei komercinę gamybą. Nesistengdama paneigti tokios nuomonės, vis dėlto manau, kad ir Holivude galima užčiuopti neginčytinos vertės kinematografinių perliukų.

WHO ARE YOU WEARING TONIGHT?

    Kai šaipomasi, kad Oskarai per metų metus virto madų show  ir, kad apdovanojimai liko antroje vietoje, nei paneigiu to, nei pritariu. Man tai tarsi dviejų dalių spektaklis. Pirmoje-  ant vieno kilimo per keletą valandų  galima pamatyti viso pasaulio žymiausių dizainerių naujausius kūrinius. Sutikite - ant jokio podiumo , jokiame madų show to nepamatysi vienu metu!  Man gražus tas žvaigždžių paradas į auksu spindinčio Oskaro vakarėlį! Kurio antroje dalyje –vien tik ko vertos, ašaras spaudžiančių emocijų kupinos kalbos! Net jei ir šiek tiek suvaidintos! Juk čia teatras! Nors apdovanojimai, tiesa, teikiami už didesnius ar mažesnius nuopelnus kine!

  Kaip ir kasmet, nušluosčiau dulkes nuo savo filmotekos. Mintyse. Esu tikra, kiekvienas turime savo mėgstamiausių filmų, vertų apdovanojimų, sąrašą.

ONE FLEW OVER THE CUCKOO‘s NEST (1975)

Vienas iš pačių pačiausių visų laikų Oskarinių filmų - Miloš'o Forman‘o  „Skrydis virš gegutės lizdo“ su Jack Nicholson. Pelnęs net 5 Oskarus! Filmas, vertas pakartotino pasižiūrėjimo. Ko gero, tai pirmasis, įvertintas Oskaru, kurį prisimenu, palikęs neišdildomą įspūdį. Po to sekė „Amadeus“, „Rain Man“ ir daugybė kitų.

THE DOORS (1991)

Kontroversiškai vertintas režisieriaus Oliver Stone  „ The Doors“ su Val Kilmer pagrindiniame vaidmenyje, nebuvo nominuotas apdovanojimams. Tai tik 60-70-ųjų laikotarpio tuo pačiu pavadinimu grupės bei jos lyderio, laisvos hipių eros ikonos Jim Morison gyvenimo ir mirties portretas. Sulaukęs ne itin palankių kritikų vertinimų, mano akimis, filmas vertas bent jau grupės „The Doors“ fanų dėmesio. O su Oskarais jį sieju vien dėl Oliver Stone, pelniusio už savo kitus darbus virš 30 nominacijų ir net keletą apdovanojimų.

THELMA AND LOUIS(1992)

Būtent taip įsivaizduoju tikrą draugą. Su jo besąlygiška meile ir pasiaukojimu.  Filmas buvo nominuotas net 6 apdovanojimams.Pelnė  1-ną.Be minėtos draugystės, kurią vertinčiau Oskaru, dar vieną apdovanojimą įteikčiau ir 66-ųjų Thunderbird Convertible! Nei vienoje klasikinių bei vintažinių automobilių parodoje negaliu ramiai praeiti pro šį modelį. Niekas geriau man nesukelia asociacijų su Thelma and Louis!  Susan Sarandon bei Geena Davis, pagrindinių vaidmenų atlikėjos,  už fantastišką, mano akimis, vaidybą, buvo nominuotos Oskarui. Filmas, beje, kritikų buvo priskirtas road movie genre kategorijai.

LIFE IS BEAUTIFUL (1997)

Iš visų, kada nors žiūrėtų Oskarų teikimo ceremonijų, labiausiai įstrigęs momentas, kai, paskelbus geriausio užsienio filmo apdovanojimą už tragikomediją „Life is beautiful“  italų aktorius Roberto Benigni užšoko ant kėdžių ir jų atlošais nužirgliavo scenos link atsiimti Oskaro! O sakydamas kalbą , kai dar kartą užlipo ant scenos atsiimti apdovanojimą už geriausią aktoriaus vaidmenį, visus prajuokino :  "There must be some terrible mistake, I used up all my English!" 

I‘ M NOT THERE (2007)

Biografinis, muzikinis filmas, inspiruotas amerikiečių kilmės dainininko, dainų autoriaus, poeto ir dailininko Bob Dylan kūrybos ir gyvenimo.Aktorė Kate Blanchett, už vyrišką  rolę šiame filme buvo nominuota Oskarui. Iš šešių aktorių, net trys,  sukūrę Bob Dylan paveikslą skirtinguose laikotarpiuose, už savo darbus kituose filmuose yra pelnę Oskarų statulėles. Jau minėta Blanchett, Christian Bale ir šviesaus atminimo Heat Leadger. Bob Dylan dar 2000-aisiais pelnė Oskarą už originalią dainą „Things have changed“ kitame filme. Man artimas Bob Dylan muzikinis stilius. Ir dar, smagu žinoti, kad jo seneliai iš motinos pusės buvo kilę iš Lietuvos. O filmas nėra lengvas įprasto siužeto žiūrovui, bet dėl to ir įdomus.

ACROSS THE UNIVERSE (2007)

The Beatles. Muzika, kurią žino ir klausosi vaikai ir suaugę. Visais laikais.Muzikinė romantinė drama. Būtent dėl muzikos galėčiau žiūrėti šitą filmą net užmerktomis  akimis! Tačiau visai neblogai ir atsimerkus- labai jau simpatiškas Jim Sturges (pagrindinio vaidmens atlikėjas). Net jei filmas buvo nominuotas Oskarui tik už kostiumų dizainą, tačiau  meilės istorija su visomis tam laikmečiui būdingomis peripetijomis- emigrantas iš Liverpulio, bohemiškas Niujorkas, Vietnamo karas, aplinkybių suvesti ir vėl išskirti draugai ir muzikos pasaulio žvaigždžių Bono bei Joe Cocker epizodiškas pasirodymas ekrane, tikrai nusipelnė mano Oskaro! All you need is love!  (The Beatles)

Coffee and Cigarettes (2003)

Dar viena mano kino meilė- trumpametražiniai filmai (short films). Vienas iš labiau įsimintinų, kurį sudaro net 11 trumpų istorijų, tai “Coffee and cigarettes”. Su Oskarais lyg ir neturi nieko bendro, nebent tai, kad jame vaidina jau anksčiau minėti oskariniai aktoriai Roberto Benigni bei Kate Blanchett. Ir dar. Jis – juodai baltas. Ir todėl man patiko. Kaip juodai balta fotografija.

THE ARTIST (2011)

Šių metų nominantas “The Artist” irgi juodai baltas. Režisierius, žydų kilmės prancūzas,gimęs išeivių iš Lietuvos šeimoje,Michel Hazanavicius.

Iš nominuotų šiais metais  Oskarui  be “The Artist”, manau dar vertas dėmesio Martin Scorsese “Hugo” . Su malonumu norėčiau pažiūrėti ( nes dar nemačiau) ir Woody Allen “Midnight in Paris”. Jau vien tik pavadinimas intriguoja, o žinant jo režisūros stilių, atrodo, kad nuobodu nebus. Taigi visai nenuostabu,kad Woody laisvalaikiu klarnetu groja džiazą  Tai man siejasi su jo personality, kaip sako amerikiečiai.

Gero Oskarų vakaro!


P.S. Jei patinka žiūrėti Tarantino filmus, gal bus įdomu užmesti akį į jo Top 11 of 2011 

The Quentin Tarantino Archives is proud to present….

Quentin Tarantino’s official Top Eleven of 2011

1. Midnight In Paris
2. Rise Of The Planet Of The Apes
3. Moneyball
4. The Skin I Live In
5. X-Men: First Class
6. Young Adult
7. Attack The Block
8. Red State
9. Warrior
10. The Artist / Our Idiot Brother (tie)
11. The Three Musketeers

special thanks to http://www.tarantino.info/ for the exclusive!

Trouble

     Tos dainos galiu klausytis kiekvieną dieną. Iš tikrųjų- dažniau- kiekvieną rytą, dieną ir vakarą. Beje, kaip ir viską, ką dainuoja Ray LaMontagne... O kokios muzikos klausotės Jūs? Parašykite.