CITRINOS SKONIS. AKUSTINIS LEMON JOY.

      Klausytis akustinio Lemon Joy- taip beprotiška ir keista ! Neįprasta. Bet labai jauku. Matyti ranka pasiekiamo atlikėjo kiekvieną veido raumens virpesį. Jausti, tiesiogine ta žodžio prasme, muziką. Kvėpuoti tuo. Tai -mano mėgiamiausia muzikos klausymosi forma. Matyti, jausti, liesti akimis neapčiuopiama.

Valanda prieš

Olegas. Mažiausiai linkęs bendrauti su publika. Tai ne jo įsipareigojimas. Todėl pasidaro pastebimas tik tuomet, kai į rankas paima instrumentą.

Rytis. Visiška priešingybė savo kolegai - ištiestu pasisveikinimui delnu kiekvieną atėjusį pasitinka šypsena ir “Labas” .Tuoj pat užmezga pažintį, kuri, iš šalies stebint, turėtų virsti mažų mažiausiai internetine draugyste.

Igoris. Tyliu ir mandagaus tono balsu (akivaizdus praktikos bendravimo su gerbėjais rezultatas) atsakinėja į klausimus smalsiems. Tokių niekada nebūna per mažai. Įskaitant ir mane.

Klausimai

Take your chance - sako amerikiečiai. Tai aš ir imu. Klausimai galvoje atsiranda tarsi iš niekur. Ir nedingsta tol, kol jų neiškloju. Į manajį, kokios muzikos grupės yra vertos melomanų dėmesio šiandieninėje Lietuvoje, Igoris pamini vos vieną kitą. Ir tuoj pat skuba patikslinti - tai jo muzikiniam skoniui. Patikinu pašnekovą - kadangi klausausi jo atliekamos muzikos, taigi ir jo skoniu visiškai pasitikiu. Nepaisant to, kad  priklausau kito dešimtmečio  muzikos fanų kartai, labai gerai prisimenu Lemon Joy gimimą. Devyniasdešimtųjų pradžia. Tai buvo keistas ir geras laikmetis muzikine prasme. Atsidariusios šalies sienos atidarė garažų duris.  Garažų ir rūsių, kuriuose repetuodavo underground’ai. Tiesa, LJ vaikinai repetuodavo mokykloje. Trečiame aukšte. Iš ten ir kilo jų pirmosios grupės pavadinimas. Etaž -3. Dar viena tiesa, kad tai, ką jie grojo tuomet, mano dūšiai tebėra arčiau. Esu roko klestėjimo laikų palikuonė. Ir Viktoro Cojaus gerbėja. Iki šiol.

Į mano pamąstymą, kas atsitiko, iš kur šiandien Lietuvoje tiek muzikinio šlamšto, nes mūsų laikais (mėgiama vyresnės kartos žmonių frazėJ ) to nebuvo, Igoris atsako labai trumpai ir išties įtikinamai – “Toks laikas”.

Liaudies dainos

- Padainuokime kartu lietuvių liaudies dainą, - netikėtai paragina ir pradeda vokalistas. Nenustembu. Aranžuotų liaudies dainų esu girdėjusi jų koncertuose. Kad ir viena iš naujausio albumo ”Stebuklas” - “Siuntė mani motula ”.Tačiau pirmieji gitaros akordai su Motula neturi nieko bendra!

“Pamiršk mane, pamiršk mane, svajotą ir mylėtą…” Esu tikra, kad Michailas Garberis nebūtų įsižeidęs. Pavadinti lietuvių liaudies daina kultinės grupės “Hiperbolė” kūrinį (beje, parašytą Igorio Berino), mano galva, tai didelis įvertinimas.  Kiek gi dainų mintinai žino trys lietuvių kartos?  Visų mėgstamos, patikrintos laiko. Iki šiol neišeinančios nei iš muzikinių grupių, nei iš privačių vakarėlių repertuarų. Tik  skamba vis naujai ir kitaip.

Repertuaras

 Vakaro repertuaras - nuo ”Balta meilė ” iki (“… žiūriu į jus ir galvoju - ar padainuoti vieną dainą?” I.K.) “Prekrasnoje dalioko”. Nuo išaugtų iš paauglystės ( “…visi mes buvome jauni ir darėme daugybę nesąmonių…” I.K.) iki  vienos mano mėgiamiausių - “Mylėt tave taip beprotiška ir keista”. Beveik po 20-ties metų nestebina, kad Lemon Joy ne tik nenulipo visam laikui nuo scenos, aptemptus džinsus iškeitusi į verslo kostiumus, bet iki šiol turi savo gerbėjų ratą. Nes yra viena iš nedaugelio, ant rankų pirštų suskaičiuojamų  grupių Lietuvoje, kuri net nemėgina stovėti ant galvos pigaus populiarumo kaina jį didindama. O jis vis tiek auga. Nors  iki šių dienų  kuria ir groja tik tai, ką norisi groti jiems patiems.

Akustinis

Dainuodamas  Igoris užsimerkia.  Rankos mostu bando tildyti šiek tiek per daug  atsipalaidavusią publiką. Nes jam norisi, kad tie, kurie klausosi jo muzikos, girdėtų ir tai, apie ką  jis dainuoja. Nes žodžiuose labai daug Meilės! Tą vakarą mačiau ir girdėjau jį tokį. Akustinį. Be tamsių akinių. Be makiažo (nors, turiu prisipažinti, - tai įvaizdis, be kurio man nelengva buvo jį įsivaizduoti. Ir, kažkuria prasme, pasigedau to juodu kosmetiniu pieštuku įrėminto žvilgsnio). Tačiau mačiau ir girdėjau jį tokį, kokio  iki šiol negalėjau net susikurti savo vaizduotėje. Tai, ką nešiojausi atmintyje iš LJ koncertų – šokių muzikos ritmu šėlstanti publika, primenanti mano jaunystės laikų diskotekas, - su akustiniu Lemon Joy neturėjo nieko bendra. Akordeonas, akustinė gitara, egzotiškas būgnelis. Ir trikampiu - ko gero, neatsitikitinai – susėdęs trejetas, ištikimų  muzikai.

Marškiniai

Savito balso tembro synthpop muzikos grupės Lemon Joy vokalistas - vienas iš nedaugelio žinomų Lietuvos grupių atlikėjų, pasirodymų metu nusivelkantis marškinius. Dažnai - visomis prasmėmis. Viešumo vengiantis ir atvirumu nepasižymintis, visgi scenoje atsiduodantis. Ne klausytojui. Savo muzikai.

Ir tą vakarą vibrato, dar labiau išryškėjančio akustinės gitaros fone, savininkas, nepaleisdamas mikrofono, viena ranka nusimeta juodą drabužį. Karšta. Performance’as, kuris vyksta čia ir dabar, pauzių nepripažįsta. Marškiniai lekia į kampą. Prisipažinęs, kad jų dainos nėra skirtos pasilinksminimams, nes pakankamai liūdnos, dar kartą apsinuogina. Dabar jau perkeltine prasme - “Kartais dainuodamas jas žliumbiu…”

Kažkada

Beveik dvi valandos (be pertraukos) akustinio malonumo. Tokio tikro, atviro, gyvai atliekamo slow version veiksmo. Kamerinėje teritorijoje. Be jokio electroshop’o. Tačiau ne vienam suvirpinusio elektromagnetinį lauką.  Pasibaigusio hitu “Kažkada”. Kaip ir, ko gero, visi Lemon Joy pasirodymai. Pačios grupės vertinama  kaip eksperimentas su aliuzija į diskotekų  laikus, “Kažkada” šiandien skamba taip, tarsi parašyta ne apie kažkada, o apie Čia ir Dabar.

Citrinos skonis

Pamiršau paminėti: citrina - mano mėgstamiausias vaisius. Tinka su arbata ir su vandeniu. Tiesa, dar su tequila. Tačiau tai jau kita tema. Ne mano skonio. Pasirinkimų prasme, esu per daug išranki. Sugadinto skonio žmogus. Ypač  muzikoje. Suvalgyti citriną - kažkam  galbūt atrodo beprotiška. O man tai - tarsi klausytis akustinio Lemon Joy - beprotiška ir keista. Tačiau labai skanu! Jei jūsų burnoje dabar kaupiasi seilės, vadinasi, bent jau galite įsivaizduoti mano muzikinį skonį. Tik nesistenkite suprasti. Nes man pačiai tai iki šiol nepavyksta.

P.S. Įdėti Rutaphoto originalaus formato nuotrauką,netelpančią į puslapį- apgalvotas sprendimas. Man net į galvą neateitų įsprausti į rėmus tai, kas netilpo tą vakarą.