APIE LAIMINGĄ ŽMOGŲ

      


Gyveno kartą laimingas žmogus. Žmogus, kuris, vos sutikęs kitą, nusilenkdavo jam mintyse dar net nepažinodamas. Laimingas žmogus anksti gulėsi ir anksti kėlėsi. Dažnai miegodavo po atviru dangumi, skaičiuodamas žvaigždes ir gėrėdamasis rytmečio pievų rūku. Prausdavosi  šulinio ar šaltinio vandeniu  ir kas rytą dainuodavo! Kasdien linkėjo laimės kitiems, tikėdamas, kad tik tuomet ir pats gali būti laimingas.

      Laimingas žmogus gerdavo vandenį, kuriame per naktį mirkydavo akmenėlius, o kartais žolelių, čia pat pievose skintų, arbatą, užsikąsdamas bičių medaus koriu iš geranoriškų kaimynų avilio.   Laimingas žmogus turėjo keistų ritualų - kalbėdavosi su gaminamu maistu, kurio kartais net ir neparagaudavo, nes pasisotindavo juo mintyse, begamindamas.  Tačiau vaišindamas svečią džiaugdavosi įdėjęs ten visą savo meilę ir teigiamas emocijas. Laimingas žmogus nebūtų buvęs laimingas, jei jam pasitenkinti būtų kankinama kita gyvybė, todėl nematė prasmės valgyti mėsą, nes tai yra nesąžininga pasaulio atžvilgiu ir gan egoistiška .

     Laimingas žmogus buvo atviras ir nebijantis prisipažinti, kad medituodamas kartais nėra iki galo nuoširdus. Laimingas žmogus per gyvenimą ėjo savęs ieškojimo keliu. Išsaugojęs vaiką savyje. Ramaus proto ir atsipalaidavęs. Nekaltinantis kitų, jei kažkas vyksta ne taip, ir neprisiimantis nuopelnų už viską. Neturėdavo egoistinių paskatų ir duodamas kitam nesitikėdavo padėkos bei pripažinimo. 

     Laimingas žmogus niekada neslėpdavo savo jausmų. Jei būdavo laimingas, tai laimingas ir būdavo. Jei norėdavo juoktis, tai ir juokdavosi.  Neturėjo  savanaudiškų tikslų, nebuvo gobšuolis ar savimyla. Nesinorėjo jam nei pralobti, nei uždirbti daug pinigų. Darė tai, kas jam labiausiai buvo prie širdies ir iš pašaukimo. Laimingas žmogus buvo optimistas, nes jie gyvena ilgiau, miršta sveikesni, išleidžia mažiau pinigų vaistams ir atrodo jaunesni.

    Laimingas žmogus neturėjo televizoriaus. Bet turėjo telefoną, kuris sėkmingai atlikdavo ekobendruomenės gaidžio-žadintuvo vaidmenį ir kiekvieną rytą žadindavo laimingą žmogų sau pačiam parašyta žinute: “Ką gero šiandien  galiu padaryti kitiems?”… Laimingas žmogus buvo amžinas mokinys, už viską dėkingas savo gyvenimo mokytojams. Laimingo žmogaus akys švietė, o lūpos šypsojosi.

Bet svarbiausia – laimingas žmogus buvo prisirišęs prie laimės! Ir todėl gyveno ilgai ir laimingai!

Čia būtų galima parašyti – pasaka baigta. Tačiau tai – ne pasaka. Tai - iš tikrai laimingo, jauno žmogaus gyvenimo. Vieną šiltą ir vėjuotą birželio rytą geranoriškai prisėdusio išgerti arbatos puodelio ir dar kartą sutikusio pasidalinti savo laimingo gyvenimo pamokomis.

Gerti arbatą - tai visai ne tas pats, kas gerti arbatą su laimingu žmogumi!  Taip, taip. Ne su citrina. Su laimingu žmogumi! Žinoma, ir su citrina neblogai, bet su laimingu žmogumi kur kas geriau J

Time for my cup of tea svečiuojasi Laimės mokytojas, lektorius, ekobendruomenės narys, Vedų tyrinėtojas, praktikuojantis Bhakti jogą, Darius Ražauskas

Jei norite susipažinti su Dariumi iš arčiau, užsukite į jo tinklalapį  http://www.esujums.lt/