Apie BG, apie geriausią vietą koncertų salėse ir apie geriausią patarimą, kurį bet kada esu gavusi iš savo vaiko

2001 – ieji

Nedidelėje  maisto ir suvenyrų parduotuvėje, įsikūrusioje šiauriniame Chicago rajone, grojo pažįstama muzika. Labai gerai pažįstama. Dar iš mano ankstyvos jaunystės laikų. Net jei parduotuvėlė buvo tolokai nuo mūsų namų, važiavome ten specialiai, nusipirkti silkės iš bačkų, prieš Kalėdas, su tuomet pas mus viešėjusiais  tėvais. Tokios skanios niekur kitur nepardavinėjo.

- Kokia graži muzika! Kas čia groja? -  visai ne apie silkę netikėtai manęs paklausė Mama.  

- Boris Grebenščikov,-  atsakiau. Jo unikalaus balso niekada nesumaišyčiau su bet kurio kito. Žinojau, kad mano Mama mėgo šį atlikėją, tik gal nesitikėjo čia, Amerikoje, mažoje europietiškų prekių parduotuvėlėje,  išgirsti. Kai klausydavausi jo, dar gyvendama Lietuvoje, visuomet sakydavo, kad ši  mano muzika jai patinka. Akvarium buvo viena mano mėgiamiausių grupių visais rusiško roko klausymosi laikais. Šalia kitų favoritų Nautilus Pompilius ir Cojaus. Į mano melomanišką  gyvenimą  jie visi atėjo panašiu metu   – aštuoniasdešimtųjų pradžioje.    

1998 – ieji

Kai kito dešimtmečio skyrius jau buvo atverstas už Atlanto, negalėjau atsidžiaugti patekusi į gastroles atvykusio Grebenščikovo koncertą. Jo muziką žinojau atmintinai jau daugybę metų, tik gyvai girdėti nebuvo tekę. Net jei tai buvo beveik prieš 20 metų, iki šiol prisimenu, kaip su vyru tada nusipirkome pačius brangiausius bilietus, pirmose eilėse. Ir tai buvo paskutinis kartas, kai pirkau tokius brangius  – mūsų brangios kėdės pirmose eilėse tą vakarą liko tuščios. Ir kaip aš galėjau pamiršti - mano vieta prie scenos, per visus koncertus. Pasibaigus programai ir jau beveik publikai išsiskirsčius, iš vieno gastrolių organizatorių sužinojau, kad dainininkas tuoj tuoj pasirodys ir dalins autografus savo ištikimiausiems gerbėjams. Būdama aistringa autografų medžiotoja negalėjau praleisti tokios progos.

2002 - 03 – ieji ?

Į kitą BG koncertą nusivežiau savo jauną sūnėną, neseniai atvykusį į JAV. Dabar neprisimenu kur tuomet vyko pasirodymas, žinau tik, kad kažkokiame nedideliame miesto klube. Kuris, kaip sakoma, buvo ne guminis, todėl jau prie durų mus pasitiko būrys nepatekusių ir užrašas ant lango Sold Out. Mano sūnėnas buvo besukąs atgal. Bet blogai mane pažinojo. Pasakiau – stovėk ir žiūrėk kas bus. Kas buvo? Jau už pusvalandžio mes stovėjome šalia scenos, viduje. Mano užsispyrimui  ir norėjimui patekti  ten, kur noriu, stabdžiai neveikia.  

Koks nuliūdimas mane apėmė, kai dar po kurio laiko perskaičiau spaudoje, kad Borisui Grebenščikovui, po patirto infarkto, daktarai uždraudė tolimas keliones ir patarė koncertuoti tik ten, kur aplinka nekelia streso.  Pavydžiai tuomet sekiau jo gastrolių tvarkaraščius, kuriuose kiekvieną gegužį būdavo įrašytas Vilnius. Bet Chicago nebuvo, deja.

2015 – ieji

Po daugiau nei dešimties (o gal ir visų penkiolikos) metų pertraukos BG vėl atskrido į Ameriką. Pasiklausyti jo muzikos ir kartu praleisti laiką pakviečiau draugę Vilmą.Tiesa, net jei ir atvažiavome kartu, susitikome tik po koncerto. Nes laiką, planuotą  praleisti kartu, praleidome atskirai. Ji santūriai  klausėsi  muzikos, sėdėdama  ant žiūrovams skirtos pakylos. Aš – kaip visada – savo vietoje, minioje prie scenos. 

Eičiau dar, tuomet sakė Vilma.  

2017 –ieji, ruduo- žiema 
BG  vėl leidosi į turą po valstijas.Šį kartą su Akvariumu, kuriam šiemet 45. Neįtikėtini skaičiai, verčiantys susimąstyti ir apie savo amžių.Tiesą pasakius, Boris yra bene vienintėlis likęs iš originalios Akvariumo sudėties. O ši keitėsi dažnai. Vieni atėjo, kiti išėjo, treti iškeliavo amžinybėn...

Šiandien, gruodžio 8, per BG koncertą Čikagoje, ten, savo vietoje, gerbėjų minioje prie scenos, aš nebūsiu. Nes ne tas laikas - šokti, dainuoti, linksmintis... 

-        - Kodėl? - klausia mano vaikas. 

-          Iš pagarbos savo Mamai - atsakau. Ir tai, ką išgirstu vėliau, pakeičia visą mano dieną :

-          

-   - Pagerbk savo Mamą being happy,- netikėtai pasiūlo.

Būti laiminga šiemet man nelengva. Bet negaliu paneigti - tam, kad būti laimingu ne visada reikia stovėti minioje prie scenos. Šiandien tai padaryti pabandysiu savo namuose.Tyliai, ramiai, klausydamasi BG muzikos. Tos, kurią išgirdusi mano Mama, kadaise, prieš Kalėdas, pasakė  – Kokia graži muzika!

Pirmoje nuotraukoje albumas su autografu, gautu iš BG beveik prieš 20 metų. Kitos foto iš koncerto 2015- ais. 

O čia muzika : 

https://www.youtube.com/watch?v=v3RQ6x9qD8w

Apie Obelius, meilę poezijai ir kodėl aš skaitysiu naujausią S.Parulskio romaną. /Vilniaus Knygų mugėje apsilankius/

Obeliai

Nedidelis miestelis Rokiškio rajone, mano prisiminimuose išlikęs kaip galutinis kelionės taškas, į kurį, dar aštuoniasdešimtaisiais, ne kartą tranzuodavome iš Vilniaus; 

tai ir ėjimas pėsčiomis, likus keliolikai kilometrų, kai jau niekas nebevažiuodavo ta kryptimi;

ir ilgi vakarai pas svetingus mano jaunystės draugės gimines, name prie ežero;

naktiniai pasiplaukiojimai valtimis; 

šokiai kultūros namuose;

ir tarptautinio susisiekimo traukinio paskutinis vagonas, į kurį, per ilgesingus atsisveikinimus perone, vos spėdavau įšokti; 

ir, gražia aukštaitiška tarme kalbantys, paprasti, bet nuoširdūs žmonės.

Vos prieš savaitę, lankydamasi Vilniuje, iš savo atminties saugyklos ištraukiau dar vieną, ko gero svarbiausią man, prisiminimą, susijusį su taip vadinamu, Obuolių miestu.

Kartą, dar minėtais aštuoniasdešimtaisiais, name ant ežero kranto, kuris mažuose Obeliuose įėjo į istoriją kaip didelė kino žvaigždė (ten buvo nufilmuoti keli kažkokio meninio filmo kadrai ) apsistojome savaitgaliui.  

Dabar jau nepamenu, bet dėl kažkokių priežasčių (greičiausiai draugė išmovė su kokiu vietiniu, vasaros sezono kavalieriumi į naktinį pasimatymą), pasilikau tame name viena. Kažkas barkštelėjo į langą.Vasara, o ir jaunystė -  buvo drąsu atidaryti. Šviesbruvas vaikinukas, gal šešiolikos - septyniolikos, liuoktelėjo vidun.

-        

          - Kur Dalka ? – nedrąsiai  ištarė  vietoj labas. ( l raidė sutrumpintame varde buvo tariama minkštai)

-         

         -  Kažkur vaikštinėja,- tegalėjau atsakyti. 

      

      Naktinio svečio būta nedrąsaus - ir dėl amžiaus, ir dėl būdo, kaip vėliau pastebėjau. Neužsibuvo. O ir man, studentei, ( nesvarbu, kad vos porą metų vyresnei) kalbinti paauglį, atrodė nei šis nei tas – ko būčiau klaususi? Kaip sekasi mokykloje? Ne, apie mokyklą negalėjau. Kokia dar mokykla? Buvo vasaros atostogos. Taigi, pokalbis neužsimezgė. Dar pora žodžių ir jis, tokiu pat būdu, kaip ir įėjo – per langą – taip ir išėjo. Į Obelių naktį. 

      Tas nedidelis, praverto lango epizodas – irgi kaip iš filmo - atmintyje man įstrigo ilgam.

Meilė poezijai  ir ... poetams

Jau gerokai vėliau, meilės poezijai laikmečiu, fanatiškai skaitydavau viską, kas tuomet buvo patrauklu mano skoniui. Gal tai buvo genetinis potraukis - poezija domėjosi mūsų mama. O gal todėl, kad mano sesuo, vidurinėje mokykloje, rašė eiles. Ir ne tik rašė – buvo spausdinama bei kviečiama dalyvauti Poezijos Pavasariuose, dar Valdemaro Kukulo laikais! (kartais vis tuo dar pasigiriu, didžiuodamasi savo, gerokai kuklesnio būdo, seserimi)  Gal jos įtakoje, o gal studijų sostinėje metais, tarp senesnės kartos poezijos grandų, mano bibliotekoje ėmė rastis nauji vardai. Du iš jų - Aidas Marčėnas  bei Sigitas Parulskis užėmė svarbią vietą. Pastarasis buvo ypač netikėtas. Įnešęs sumaištį  ir galutinai sugriovęs stereotipinį poezijos supratimą.  

Galiu drąsiai teigti - būtent Parulskio kūryba man atidarė langą į mano kartos poeziją. Beveik kaip aš, tuomet, aštuoniasdešimtaisiais, Obeliuose - atidariau langą, nepažįstamam vaikinui, svetimame name. Naktį.

Tiesa, reikia prisipažinti, net jei ir išlikau poezijos gerbėja iki šių dienų, pirmenybę literatūriniuose skaitymuose  jau senokai atidaviau esė. Ir iki šiol tai mano mėgiamiausias žanras. Dažnai juokauju - su amžiumi,  įveikti romanus, man ėmė stigti kantrybės. O poezijai  jau esu per daug pragmatiška. Romantika baigėsi kažkur ties dvidešimt septintuoju gyvenimo kelio kilometru. 

Visgi, net jei žavėdamasi esė, tapau šiek tiek neištikima poezijai, niekada nelikau abejinga ... poetams!  Nesu sutikusi labiau romantiškų būtybių, kaip niekas kitas, gebančių čia pat nuginkluoti tave netradiciniu, pilnu poetiško žavesio, komplimentu.

Viešnagė Lietuvoje, šį kartą, man buvo turininga ir ta patirtimi. Tačiau, tai jau kita istorija J

Vilnius. Knygų mugė. 

Pastaroji mano kelionė į Lietuvą, laimei, sutapo su Vilniaus Knygų muge.Vieta, kur per keturias dienas, po vienu stogu, gali gauti organizmui reikalingą dozę kultūros. Knygos, muzika, teatras – viskas čia pat. Tik spėk kvėpuoti. Tik spėk imti  tiek, kiek aprėpi. 

Mano apsilankymo toje erdvėje laikas buvo sutrumpintas iki vos keturių valandų.Tačiau, tai buvo, ko gero, pačios turiningiausios, kultūros prasme, keturios valandos, visos šios mano viešnagės gimtinėje metu.

-          - Sigitai, čia tavo gerbėja nuo jaunystės laikų,- sausakimšos salės tarpduryje, kur už kelių minučių turėjo prasidėti naujausios knygos pristatymas, su jos autoriumi, visiškai  netikėtai, supažindina mane lydėjęs bičiulis.

Žinojau, turiu vos keletą sekundžių . Ir, o siaube, man, niekada neieškančiai žodžio kišenėje, vos atsivėrė burna – žinote kaip būna, kai beveik netenki žado, atsiradusi atodūsio atstumu prie savo dievuko – kurį dar jaunystės laikais skaitei naktimis pasišviesdama prožektoriumi, kad nepažadintumei miegančių, klauseisi per radiją, na gal dar matei per TV, ir, daugų daugiausia, kartą kitą prasilenkei, kaukšėdama Vilniaus senamiesčio grindiniu.  

-          

     -  Pamenu jus dar iš Obelių laikų, kai buvote vos šešiolikos, - prisipažįstu garsiai. 

-          

-   - Tikrai?- nustebo rašytojas. Sekundę susimąstė. Buvau įsitikinusi - lango epizodo jokiu būdu negalėjo prisiminti. 

Knygos pristatymas buvo neįtikėtinai linksmas. Autorius, nepaisant iš pažiūros niūroko jo žvilgsnio, įgimtu (o gal ir įgytu)  humoro jausmu, naudojosi atvirai. O aš, pamiršusi, kad įrašą vistiek bus galima rasti internete,  iškalbingiausias  frazes čia pat pradėjau konspektuoti į telefono Notes.

Baigiantis beveik valandą trukusiam susitikimui su būsimais knygos skaitytojais, renginio moderatorė paklausė rašytojo :

-          - Pasakykite, prašau, vienu sakiniu – kodėl verta perskaityti jūsų naujausią knygą?

-          

      - Todėl, kad ją parašė  mylimas autorius,-  dar kartą prajuokinęs pilnutėlę savo gerbėjų salę, linksmai baigė pristatymą poetas, eseistas, dramaturgas, kritikas Sigitas Parulskis. 

Nusipirkau „Nutylėtų lelijų miestą“. Sūnaus ir tėvo istoriją. Romaną, kuriame nėra motinos. Viršelis kurio, anot autoriaus, visiškai nevyriškas. Bet rašyti šią knygą jam buvo smagu. Tiesa, prisipažino ir tai, kad rašė net per Kalėdas, kuomet visi ėdė silkes ir tortus. Prieš rašydamas klausėsi muzikos per Spotify. Kokios, deja, neatskleidė. Man būtų buvę įdomu išgirsti tai. 

Atstovėjau ilgiausioje eilėje prie Alma Littera leidyklos stendo. (turbūt gerokai ilgesnėje, nei ta, kurioje žmonės laukė prezidento Valdo Adamkaus parašo). 

Retai viešumoje pasirodantis Parulskis ir šiandien  nepraradęs populiarumo. Atvirkščiai - tebėra mėgiamas, skaitomas, ir, tiesiog graibstomas. Eilėje dar spėjau pakalbinti jaunus žmones. Klausiau provokuodama  - kodėl jį perkate, juk jis mano kartos. Atseit, ne to amžiaus kategorija. Atsakymai nestebino – nesvarbu, kad ne mūsų, bet rašo taip ir apie tai, kas ir dabartinei kartai aktualu ir įdomu. Bet, svarbiausia priežastimi, mano kalbintieji, studentiško amžiaus jaunuoliai, minėjo tai, kad autorius neprisitaikėlis. Nei prie aplinkos, nei prie skaitytojo skonio.

Kai atėjo mano eilė autografui ir rašytojas paklausė vardo, tuomet, išnaudodama kiekvieną sekundės dalį, dar kartą griebiau jautį už ragų :

-            

           - Ar neturite minčių kada nors vėl apsilankyti už Atlanto? (žinojau - paskutinį kartą jis čia lankėsi gana senokai)

-        

            - Už Atlanto? Taip toli?- perklausė.

-         

-     - Vos aštuonios valandos kelio po persėdimo,- kažkaip juokingai sumažinau atstumą ir pridūriau :

-          - Įsivaizduokite, kiek būtų galima parašyti per aštuonias valandas? – bandžiau šmaikštauti. 

-        

-          -  Anksčiau lėktuve buvo galima gerti ir rūkyti, o dabar ... ,- motyvo atsisakyti tokio ilgo skrydžio poetas ilgai neieškojo.

Nedrįsau išsižioti, kad kai kurie malonumai skrydžio metu visgi išlikę, net jei ir už papildomą mokestį. Tačiau, vis dar įžūlokai drįsau atimti jo ir į nugarą kvėpuojančių, kantriai autografo belaukiančiųjų, laiką. 

Man svarbu buvo spėti patikinti - nepaisant skrydžio nepatogumų, už Atlanto yra nemažai jo kūrybos gerbėjų. Ir toks susitikimas juos neabejotinai pradžiugintų.

O pabaigai, pasinaudodama kelių man skirtų minučių dėmesiu,  paprašiau :

-             

            - Užrašykite, prašau - nuo Jūsų mylimo autoriaus.

MANO PIRMOJI BLIUZO NAKTIS

Kartais užtenka vos vieno įvykio ir tavo laiko mašina ( visi ją turime) nukelia dvidešimt metų atgal. Ar norėčiau ten pasilikti? Taip. Bet tik vieną naktį...

Amžius ir svajonės

Šviesaus atminimo Maestro Vytautas Kernagis yra kadaise sakęs - kad mokėti klausytis ir suprasti bliuzą, reikia sulaukti tam tikro amžiaus. Ir išties, dabar jau nepamenu, kada mano kolekcijoje atsirado šio žanro muzika. Matyt, kaip tvirtino Maestro, tuomet kai sulaukiau tam tikro amžiaus. Prabėgo daugiau nei dvidešimt metų, kai pirmą kartą gyvai klausiausi bliuzo. Būtent gyvai, ne per radijo imtuvą ar televizorių, ne sklindantį iš magnetofono ar interneto bangomis ( nes jei jau ir turėjome seno modelio kompiuterius, youtube dar net neegzistavo). Ir ne bet kur – Lietuvoje, šalyje, kuri bliuzui, bent tuomet man taip atrodė, turi dar subręsti. Tiesa, net jei ir klausydavausi tokios muzikos gerokai seniau ir jau turėjau savo dievaičius, išgirsti kaip skamba bliuzas, atliekamas gyvai, lyg ir nebuvo galimybės. O gal pakankamo suvokimo. Mano favoritų, atliekančių bliuzui giminingą muziką, saraše buvo Woodstock festivalio žvaigždė Joe Cocker - vaikinas keistais rankų judesiais ir balsu, kurio neįmanoma sumaišyti su niekieno kito, bei gitaros virtuozai Gary Moore ir Eric Clapton. Visi baltieji (kas nebuvo įprasta bliuzo pasaulyje) ir europiečiai. Gal kad Europa man tuomet buvo artimesnė ne tik geografine prasme, bet ir arčiau dūšios. Didesnio kalibro ir iš skirtingų laikotarpių mano mėgiamiausių amerikiečių blues/ soul/ jazz muzikos žanro žvaigždžių Aretha Franklin, Janis Joplin, B.B.King, Bonnie Raitt, Koko Taylor, Nina Simone, Buddy Guy, etc. balsai kažkokiu būdu taip pat pasiekdavo mano ausis. Stebėtina, bet net tais, muzikos iš vakarų draudimo laikais. Kad ateis tokia diena ir kada nors iš nesibaigiančio favoritų sąrašo išgirsiu gyvai tuos, kurie dar tebėra žemiškoje dimensijoje, net svajoti nedrįsau. Tačiau, nenustebinsiu pasakiusi - ne kartą teko įsitikinti - svajoti ne tik nedraudžiama, anot populiaraus posakio, bet vieną dieną all our dreams can come true. Bet prie to dar sugrįšiu.

Lietuviškas Woodstok'as. Varniai

Draugo vairuojamas automobilis riedėjo vos įžiūrimais miško keliukais. Nuorodos, jei tokios ir buvo, skendo nakties tamsoje. Dabar sunku net įsivaizduoti, kaip mums pavyko rasti tą vietą, nes jokių GPS tais laikais dar nebūdavo. Gerai, kad nelijo, nes, nemanau, kad būtume pasiekę tikslą pažliugusiais keliais. Tuo labiau tokios garantijos nesuteikiančiu gerokai pagyvenusiu, ko gero iš kokios Šveicarijos ar Vokietijos parsigabentu automobiliu ( tokie buvo laikai). O tikslas buvo labai netoli – mažas Varnių miestelis, ant Lūksto ežero kranto, Telšių rajone. 95- ieji. Vidurvasario naktis. Bliuzo festivalis, tuomet turintis tik dvimetę patirtį, simbolišku pavadinimu Bliuzo naktys buvo neveltui pakrikštytas Woodstock lietuviška versija, kur vyravo hipiška atmosfera. Reikia pastebėti, kad pakankamai taiki ir rami tiems laikams.

Ko gero įvažiavimas į teritoriją buvo vienas. Nebent taip atrodė naktį. Prožektoriumi pasišvietęs ir suskaičiavęs kiek mūsų, sėdinčių viduje, renginio organizatorių atstovas per automobilio langą padavė bilietus. Net jei ir tektų atiduoti galvą, jau nebepasakysiu kiek tai kainavo, nors įprastai skaičiai užsilaiko atmintyje. Kažkodėl dabar atrodo, kad nedaug. Taigi teko man laimė tą naktį nepasiklysti žemaitijos miškuose ir atsidavusių bliuzui fanų apsuptyje pirmą kartą gyvai klausytis muzikos, kuriai, maniau, jau ir aš buvau pakankamai subrendusi.

Arina. „Rain is coming down“ ir … kėdė be atlošo

Tais laikais grojančių bliuzą Lietuvoje buvo vos keletas ant vienos rankos pirštų suskaičiuojamų grupių. Žinoma, labiausiai išgirsti gyvai mane traukė tai, kas jau buvo net porą trejetą metų pripažinta ir įvertinta ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniuose vandenyse – Arina ir Veto Bank. Hipnozės būsenoje klausiausi balso, kurį buvau ne kartą jau girdėjusi. Tačiau klausytis įrašo ar klausytis gyvai, čia pat stebint atlikėją, yra visiškai ne tas pats. Būtent tuomet man dar labiau darėsi aišku, ką turėjo galvoje Maestro, minėdamas amžių, tik sulaukęs kurio suprasi apie ką visa tai. O kokio amžiaus turi būti atlikėjas, kad jo atliekamas bliuzas įsigertų per poras ir užlįstų tau už odos, o galiausiai sumaišytų protą? Galvoje visa tai netilpo, juk Arina buvo tokia jauna! Sėdėdama ant medinės kėdės be atlošo, primenančios dažniausiai stovinčias bare, ( nors visko gali būti, kad ne ant tokios, gal čia vaizduotės kaltė - ir iš kur gi baro kėdė lauko scenoje? Tačiau, kažkodėl dabar man atmintyje iškyla toks vaizdas), blankioje, vos kelių scenos prožektorių nušviestoje erdvėje, įsimintinu balsu, angliškai dainavo apie lietų, kurio, ačiū Dievui, tą vakarą dangus neatsiuntė. Ir net nežinau ar žodis dainavo čia išvis tinkamas. Deja, kitaip nusakyti, veiksmą, kurio metu balso stygų virpesiais bei plastiškais rankų judesiais gyvai perduodamos emocijos, čia pat, jas visu kūnu sugeriančiam klausytojui, man, ko gero, nepavyks.  Žinau, kartais nepatinka artistams jokie palyginimai su kitais, žinomais atlikėjais, taigi aš ir nelyginu, tačiau negaliu susilaikyti nepaminėjusi jausmo, kuris persekiojo tą naktį, kad Janis Joplin dvasia kažur sklandė netoliese. O Lūksto ežero akustika, tik dar labiau sustiprino ypatingos muzikos, kadaise gimusios kažkur kitame pasaulio gale, prie Mississippi, poveikį. Ir įspūdis likęs toks stiprus, kad paprastais žodžiais turbūt neįmanoma įvardinti. O jei ir pavyktų, ko gero tai būtų tik pilnas emocijų ir jausmų kratinys, suprantamas tik tau pačiam ar tos nuotaikos užvaldytam pakeleiviui.

     Nuotraukos iš asmeninio archyvo. Iki šiol negaliu patikėti, kad jas pavyko rasti. Ačiū draugams, sugebėjusiems jas išsaugoti šitiek metų!

Tą vakarą klausėmės ir Seno Kuino, grupės, kuri jau buvo pakankamai žinoma Lietuvoje tarp grojančių bliuzą. Jau kitais metais ir dar kitais prie pirmųjų Bliuzo naktų festivalių dalyvių prisijungė dar kelios grupės. Man labiausiai įsimintinos - Road Band ir Rebelheart, nes mėgau jų klausytis tais laikais. Beje, Rebelheart, iki šiol viena mano mėgiamiausių lietuviškų grupių, nors ir skambanti kažkaip visai nelietuviškai. Čia ne tik apie pavadinimą. O vienas seniausių muzikos festivalių po atviru dangumi Lietuvoje, Bliuzo Naktys, išaugęs iš naktinės programos į savaitgalio tarptautinį muzikinį renginį, savo dvidešimtą jubiliejų paminėjęs jau 2012 metais, sėkmingai kasmet rengiamas iki šių dienų. Labai tikiuosi, kad ten dar galima sutikti ir vieną kitą atklydusį iš dvidešimt metų senumo Varnių Bliuzo laikmečio.

Miestas, kuris užmiega ir bunda bliuzo ritmu

Kai manęs iki šiol kas nors išdrįsta paklausti kodėl aš, beveik prieš dvidešimt metų, išvažiavau gyventi į Ameriką, niekada iš savo išvykimo priežasčių sąrašo neminiu ekonomininės laimės ieškojimo, nes tokio įrašo ten paprasčiausiai nėra, kad ir kaip keistai tai skambėtų. Ir dar keisčiau pasirodys dabar, jei paminėsiu vieną, ko gero niekam negirdėtą, bet man pačiai svarbiausią išvykimo motyvą : kažkur giliai, pasąmonėje, visada tikėjau, kad bliuzą, muziką, kuriai suvokti man užtruko laiko, kada nors išgirsiu gyvai. Ir ne bet kur, o ten, kur jis gimė. Ir kas galėjo pagalvoti, kad tas kada nors išsipildys taip netikėtai greitai po mano pirmųjų Bliuzo naktų Varniuose! Ir kartais vis dar manau, kad sapnuoju, kai atmintin iškyla ne viena naktis, tik jau šiapus Atlanto, kuomet stovėdama prie didesnių ir mažesnių koncertinių scenų, tokių pat lengvai pakvaišusių muzikos gerbėjų rate, klausydavausi ir mačiau Joe Cocker, Buddy Guy, Bonnie Raitt, B.B.King  ar Aretha Franklin, gyvai dainuojančius bliuzą iš taip arti, kaip tuomet, Varniuose, prie Lūksto ežero, mačiau ir girdėjau Ariną. Ir net pati sau pavydžiu, kad dar ne kartą galėsiu linguoti į taktą bliuzų klubuose Čikagoje, kur gyvai skambant autentiškai juodaodžių muzikai atrodysiu šiek tiek per daug įsijautusi ir gal net juokinga. Mieste, kuris užmiega ir bunda bliuzo ritmu. Nes bliuzas geriausiai skamba naktį.

Babilonas

Bliuzo naktys taip ir lydi mane jau dvidešimt metų, abiejose vandenyno pusėse.

Tačiau, kad dar vieną kartą, bėgant nebeskaičiuojamam laikui, galėsiu čia, Amerikoje, bliuzmenų tėvynėje, bent trumpam susigrąžinti tą Varnių Bliuzo naktų nuotaiką, štai to net mano pasąmonėje nebuvo.

Šiandien nusipirkau bilietą į mano gerų bičiulių Kęstučio Stančiausko ir Aldegundos spalvingą ( visomis prasmėmis) muzikinį projektą Babilonas, šį šeštadienio vakarą vyksiantį Čikagoje. Kurio ypatinga viešnia, be abejo, pelnytai tituluojama bliuzo karalienė Arina iš Lietuvos. 

Tiesa, turiu prisipažinti, kad ir šį kartą mane lydės mano pirmųjų Bliuzo Naktų pakeleivis. Jau daugiau nei dvidešimt metų einantis kartu.

Happy anniversary, V. B.

P.S. Nuotrauka žemiau čia atsirado jau po koncerto Čikagoje.

             

MANO JAUNYSTĖS MUZIKA

Mintys, kuriomis dalinuosi, buvo užrašytos beveik prieš šešiolika metų. Galbūt šiandien visa tai parašyčiau kitaip. Tačiau - esu tikra - nuoširdumo liktų nė kiek ne mažiau. Kaip ir meilės mano jaunystės muzikai, kurios niekada nebus per daug... 

Priešistorė

„ Mano tėvų namuose, kuriuose aš užaugau, iš vaikystės prisiminimų iškyla vienas tuo metu buvęs man labai svarbus daiktas - didžiulis geltonas radijas „RIGA“. Didžiulis jis atrodė todėl, kad paspausti įjungimo klavišą aš jau pasiekdavau, tačiau norint pakelti patefono dangtį man reikėdavo užsilipti ant kėdės. Lentynose buvo nesuskaičiuojama plokštelių galybė. Ir visos tokios juodos ir sunkios, tokios trapios ir greitai dūžtančios. Populiariausios iš jų - tuometinės šokių muzikos. Tango, valsai, fokstrotai. Dar daug metų kartkartėmis jos būdavo ištraukiamos iš lentynų – vis norėdavosi prisiliesti. Ir ji – muzika - man buvo neįsivaizduojama be to senų plokštelių traškėjimo. Senas radijas ir dabar tebestovi kampe, savimi prislėgęs dar senesnių plokštelių lentyną, tokiu būdu saugodamas brangiausią relikviją - mano tėvų jaunystės muziką."

Iš dienraščio "Draugas" archyvo, 1998m.: 

"Kiek metų turi sulaukti, kad pasakytum: čia skamba mano jaunystės muzika... Kiekvienam tas laikotarpis ateina skirtingai. Taip ilgai nesinorėjo tikėti, kad man jis jau atėjo. Tai pajutau dar tada, kai eidavau į FOJE koncertus Lietuvoje. Atradau jų muziką nuo pirmųjų grupės išėjimų į sceną. Tuomet man buvo labai artima Andriaus Mamontovo filosofija. Buvau viena iš pirmųjų jo talento gerbėjų. Savo akimis daugiau kaip dešimt metų stebėjau keistą reiškinį – grupė brandino amžių, keitėsi jos repertuaras, atlikimo maniera ir netgi išorė. Pirmieji jos gerbėjai liko jiems ištikimi. Tačiau keisčiausia buvo tai, kad į jų gretas įsiliedavo vis nauji muzikos mylėtojai – dar iš mokyklinio suolo neišaugę. Ir man iš tiesų buvo smagu matyti tuos paauglius FOJE koncertuose, o ne kliedinčius nuo plūstelėjusio lietuviško popso. Jų klausėsi dvylikamečiai ir trisdešimtmečiai, lydimi to paties jausmo - susižavėjimo grupės atliekama muzika, žodžiais ir filosofija."  

     
Iš dienraščio "Draugas" archyvo. 1998m.:                                                                               

"Viename koncerte, kuriame Andrius buvo vienas su gitara ir, kaip įprasta aktoriams, o ne roko muzikantams, atsakinėjo į susirinkusiųjų klausimus, nusiunčiau raštelį: „Nejaukiai jaučiuosi tarp Tavo klausytojų - jie jaunesni už mane perpus. Bet nejaugi dėl to aš negaliu ateiti į Tavo koncertus?“

Nežinau, ar taip buvo iš tiesų, bet man pasirodė, kad Andrius, atsakydamas į klausimą, netgi pasidžiaugė, kad jaunimo tarpe dar yra išlikusiųjų ir paskutinių mohikanų. Vaikinukas, sėdėjęs šalia manęs, nuoširdžiai paklausė: "Tai jūsų raštelis? "Linktelėjau galvą. Kreipinys į mane - Jūs - nusakė mūsų amžiaus skirtumą. Tačiau, vos tik suskambėjo muzika, jis drąsiai paėmė mane už rankos, ir subangavome su visa rankų jūra. Meilė muzikai neriboja amžiaus ir nepastato tarp gerbėjų neišgriaunamų sienų."

Iš dienraščio"Draugas" archyvo, 1998m. :
"Gyvenimo realybėje jau senokai nutolau nuo Andriaus filosofijos. Liko vis mažiau neatrasta ir nepažinta. Tačiau ir dabar dar kartais jaučiuosi neatradusi savo kranto. O gal taip ir turi būti? Nes žmogus visuomet yra ieškojimų kelyje. Kaip ir Andrius. Vakar jis - žymus roko muzikos atlikėjas. Šiandien - aktorius, sukūręs vaidmenį, apie kurį net profesionalai svajoja visą savo gyvenimą. Taip besvajodami ir praleidžia tą amžiaus tarpsnį, kuomet save galėjo įkūnyti Hamlete. Ką gi, ne kiekvienam lemta būti Romeo, ne kiekvienam - Hamletu. Tiek scenoje, tiek ir gyvenime."

Iš dienraščio "Draugas" archyvo, 1998m. : 

"Šio savaitgalio dienomis į Andriaus Mamontovo koncertus Čikagoje ateisiu su savo dukra. Galiu drąsiai teigti - tai bus dvi jo talento gerbėjos - viena iš vyriausių, kita - pati jauniausia. Galbūt ji kada nors, jau suaugusi, tarp senų, prisiminimui paliktų brangiausių daiktų radusi Andriaus Mamontovo plokštelę, užsidės ją ant to paties senutėlio senelių patefono ir, sutraškėjus „Laužo šviesai“, didžiuodamasi sakys savo draugams :  "Tai mano mamos jaunystės muzika...“

1998 m. kovo 14 d., Čikaga, nuotrauka iš asmeninio albumo : 

                                   

        

Penktadienis, 2013 m. lapkričio 22 d., Čikaga

Pamatyti ir vėl išgirsti FOJE - jau realiai apčiuopiamas kiekvieno grupės gerbėjo noras. Liko mažiau nei 24 valandos. Ateiti kartu su dabar jau paaugle dukra, kuriai kadaise Andriaus Mamontovo koncertas - tikrąja to žodžio prasme - buvo pirmasis jos gyvenime, - neįkainojama. Matyt, jau senstu, nes pasiduodu sentimentams. Palikti savo vaikui meilę muzikai man atrodo kur kas svarbiau, nei šeimos relikvijas. 

JUODAI BALTAS IR ... ŠIEK TIEK SPALVOTAS ALGIMANTO KEZIO PASAULIS

MOTERIS

Pirmiausia susipažinau su jo Moterimi. Juodais drabužiais. Dvelkiančia ne kokiais nors prabangiais prancūziškais kvepalais, o vos spėjusiais išdžiūti spaustuvės dažais. Moteris turėjo identišką dvynę. Vardu -Woman.

1997- ieji. Galerija (leidykla - aut.past.) išleidžia fotografijų esė, kurią knygos autorius sukūrė įkvėptas Giesmių Giesmės iš Senojo Testamento. Naujas albumas privertė kritikus susižvalgyti- architektūros fotografas fotografuoja moteris?! Deja, šis leidinys taip ir liko vieninteliu, kur moteris, kaip pagrindinis taikinys atsidūrė jo objektyvo akiratyje, daugiau nei pusantro šimto autorinių knygų saraše.

„ Nesiekiu moterį sudievinti, mitologizuoti, paversti nemirtinga Afrodite, Venera, Lazdona, Žalčių karaliene. Mano moterys yra mano pažįstamos- Danutės, Onutės, Marytės“ ,- autoriaus žodyje rašė Algimantas Kezys.

Tais pačiais, Moters laidos ir mano pažinties su Algimantu metais, kalbindama fotografą radijo interviu, išdrįsau paklausti - kokios moterys jam patinka? Atsakymas buvo atviras, linksmas ir nuoširdus. Kaip ir pats autorius.

FOTOGRAFIJOS POETAS

Fotodarbų estetinė forma nekelia abejonių dėl autoriaus pavydėtino skrupulingumo, o turinys išduoda fotomenininko poetinę prigimtį. Fotografijos poetas! Taip kadaise jį pavadino kritikai. Beje, poetinės minties Algimanto meno albumai kupini ir tikrąja to žodžio prasme. Dar vienas, mane sužavėjęs ypač taiklus jo asmenybės apibūdinimas – čechoviškas fotografas. Tikiuosi nepažeisiu Šarūno Valiukėno (Kultūros ir mokslo žurnalas „Lituanus“ , 1970m. ruduo) autorinių teisių, kreipdamasi į menininką labiausiai jam tinkančiu epitetu.

B&W

Tokį užrašą galima rasti beveik ant kiekvieno juodai balto fotografijos atspaudo nugarėlės. Šalia- tvarkingai, kaligrafiška rašysena užrašyti metai bei sustabdyto veiksmo vieta. Ach, jei tik galėčiau gyventi juodai baltame Algimanto Kezio pasaulyje vintažiniuose rėmuose! Ypač tame, su septinto dešimtmečio paralelėmis- to laikmečio šukuosenomis, ala Sinatros skrybėle, karuselėmis, su dangoraižių ir medžių atspindžiais ir šešėliais, su Pensilvanijos peizažais, Bruklino gatvėmis ir tiltais Niujorke, su suoliuku Paryžiaus parke ir sūpuoklėmis Monrealyje, su Čikagos metro ir Kalifornijos senoviniais automobiliais... Sidabrinė klasika!

VIENAS

Žvelgiant į Algimanto užfiksuotas akimirkas niekada nepatiriu atostūmio jausmo. Atvirkščiai – veikia nepaaiškinamas traukos dėsnis - sustabdyti žvilgsnį ilgam. O kartais net kelia norą ten pasilikti. Čia nėra skausmo, nemeilės, nevilties, baimės, kas neretai akivaizdžiai atsispindi menininkų kūriniuose. Net ir vienatvė, kurią išties dažnai galima čia sutikti, neatrodo bauginanti. Tiesiog ji yra. Kaip normali žmogaus būsena. Vienišius Kezio fotografijose visiškai neatrodo vienišas. Dažniausiai jį supa įvairiausi objektai - gyvi ar sukurti žmogaus rankomis.

„Daugelis mano, kad jeigu žmogus nuotraukoje vienišas, tai ir tas vienišas, kuris ją padarė. Tai ne vienišumas. Figūra, siluetas yra tik estetinis elementas. Jie nieko nepasako apie gyvenimą. Jei žiūrovas taip suvokia, gerai, jeigu fotografija nieko neperteiktų, tikrai būtų blogai“ ( iš interviu , „Literatūra ir menas“ ,94-ieji, lapkričio 26d.) 

Net jei, autoriaus teigimu, žmogaus figūra tik estetinis elementas, visgi, reikia pripažinti, mane, kaip žiūrovą, labiausiai intriguojantis ir verčiantis mąstyti.

LAISVĖ

Buvau liudininkė pokalbio, kai fotomenininkas, paprašytas nufotografuoti vieną dailią porą, mandagiai, bet labai tiesiai atsakė, kad nefotografuoja pagal užsakymą, ir žaismingai prisiminė, kad visą gyvenimą daro tik tai ką nori. Su didžiausia nuostaba žavėjausi tokiu atvirumu ir tuo, kad jam tai iš tikrųjų pavyksta. Tai išties laisvo žmogaus bruožas.

„Negalėjau priimti užsakymų, tiesiog negalėjau. Man turi būti visa laisvė .Nuo pat pradžių jau buvau pasmerktas būti neturtingu ta prasme, kad iš tokios fotografijos nepragyvensi. Bet man kitaip neišėjo. Jeigu kas man pasako: nufotografuok mane – man užsidaro viskas nuo pat pradžių – negaliu net paspausti mygtuko. Todėl darau tik tai kas man patinka, iki šiai dienai.” (iš interviu Fotoklubas.com, liepos 30d.2012m)

GALERIJA

Antro aukšto Galerija Algimanto Kezio namuose visuomet buvo ypatingos traukos centras. Ir tuomet, dar aštuoniasdešimtaisiais, kai plačiai buvo atidarytos durys vietiniams menininkams ar jiems prijaučiantiems, ir, net tada, po dvidešimties metų, kai dėl pasikeitusios naujų lankytojų vertybių sampratos tos durys šiek tiek buvo privertos. Ateiti čia ir tiesiog pabūti – erdvėje, kur vis dar juntama praėjusio amžiaus fotografijos dvasia, - nenusakomas jausmas, kuris apima vos tik kylant laiptais į viršų. Laiptais į ten, kur kažkas aukščiau už kasdienybę.

PASAULIO ŽEMĖLAPIS
Lietuva, JAV, Meksika, Vokietija, Izraelis, Italija, Kanada, Brazilija, Japonija, Belgija, Anglija, Prancūzija, Liuksemburgas, Vatikanas... Aplankytos šalys. Įamžinti miestai, jų spalvos, kontrastai, istorija. Matyta vieno žmogaus akimis.

FOTO GRAFAS

A. Kezio – vieno ryškiausių išeivijos menininko, filosofo, teologo fotografijos yra saugomos Prancūzijos nacionalinėje bibliotekoje Paryžiuje , Modernaus meno muziejuje Niujorke (MoMa), Metropoliteno meno muziejuje Niujorke, Los Andželo meno muziejaus, Karnegio instituto Pitsburge, Pensilvanijoje, Čikagos meno instituto nuolatinėse ekspozicijose bei archyvuose. Autorius savo darbus dosniai padovanojo ir Lietuvos meno muziejams. Jo kūrybinis lobynas išliks ateities kartoms kaip ir kitų žymiausių pasaulio menininkų. Grafo titulas yra nepaprastos garbės titulas. Už savo nuopelnus meno pasaulyje Algimantas Kezys nusipelno Foto Grafo titulo.

SVAJONĖ

„Mano svajonė buvo “paimti gyvenimą už ragų” ir padaryti iš jo tikrą meną. Mano nuomone, tai turėjo būti ta tikroji gyvenimiška fotografija. Čia negali nuklysti į dirbtinius dalykus, tamsioj kameroj sekti grafika ar tapyba. Didysis idealas fotografijos mene man yra sujungti gyvenimą su tobula estetine forma. Aš to siekiau. Bet vis negalėjau pasiekti. Nes gyvenimas, atvirai kalbant, man visuomet išslysdavo iš rankų. Tai reiškia, kad mano poreikiai, vidiniai, estetiniai – buvo truputį kitokie negu mano įsivaizduotas idealas.“ (Literatūra ir menas“, 1994m.lapkričio 26d.)

Kai šiandien paklausiau Algimanto, ar pavyko įgyvendinti savo svajonę, kitokio atsakymo ir nesitikėjau:

-Tai tik svajonė ir jos išsipildymas - nerealus.

                                                /A.Elle nuotr. Algimantas Kezys, 2013m./

JUODAI BALTAS IR ...ŠIEK TIEK SPALVOTAS 

Algimantui Keziui- 85! Brandus amžius brandžiai asmenybei nė motais. Pakanka užeiti į Algimanto darbo kambarį, kad tuo įsitikintumei. Vis dar sukasi nesibaigiančių darbų karuselė. Spalvų žaismo ir mėgstamo darbo ritmu. Žvelgdama į naujų atspalvių vaivorykštę, vis drąsiau išryškėjančią jo juodai baltame fotografijų pasaulyje, pradedu tikėti, kad spalvos atsiranda tik visiškai laisvo, o būtent dėl to laimingo žmogaus gyvenime. Su gimtadieniu, mielas Algimantai.

/ "Amerikos Lietuvis", Spalio 31d. 2013m./

ATGAL Į 70-UOSIUS

Ten, kur laikinai persikrausčiau skaitydama Roko Radzevičiaus knygą “Lietuvos Roko Pionieriai“ (leidykla“Vaga“, 2012m.)    

Tai, ką dabar skaitote, jokiu būdu nepretenduoja į recenzijos statusą. Veikiau - į atvirai emocionalią, sentimentinės pakraipos nuomonę, išsakytą recenziniu  ir, kaip juokaudama sako mano sesuo, sunkiu  kaip rokas stiliumi. O profesionalių ar grafomaniškų, esant norui ir net ne pačiam greičiausiam internetui, jų galima rasti tiek, kiek reikia smalsumui patenkinti. Priklauso nuo to, kokiai skaitytojų kategorijai save priskiriate- tiems, kurie pirma perskaito knygą ir tik paskui recenzijas, ar tiems, kurie elgiasi atvirkščiai.

APIE ROKĄ  NUO ROKO  

Kas paneigs, kad rašyti apie roką, idealu turinčiam Roko vardą? Kas žino, gal ir tos knygos nebūtų buvę, jei ne lemtingas sutapimas. Juk ne veltui sakoma, kad vardas gali nulemti ir visą žmogaus gyvenimą. Na, bent jau rašytojas jokiu kitu vardu niekada negalėtų pretenduoti dailiai suraityti tokio autografo - Apie roką nuo Roko.

       Susitikimas su autoriumi nebuvo atsitiktinis. Netikiu  atsitiktinumais. Atėjau pasiklausyti „Skylės“. Grupės idėjinio vado, lyderio, dainų autoriaus Roko Radzevičiaus neįsivaizdavau atrodysiančio kitaip – džinsai, ilgi plaukai, atviras žvilgsnis. Į pasaulį atėjęs beveik dešimtmečiu vėliau nei Lietuvos pusėn nuo vakarų pūstelėjęs roko vėjas, sulaukęs maištingo paauglystės amžiaus priėmė ...roko tikėjimą. Į rankas paėmė gitarą, pradėjo kurti dainas. Devyni albumai su grupe, keletas roko operų, muzika spektakliams. Šiandien prie nemenko kūrybinio bagažo prisidėjo ir knyga.

       Teiraujuosi knygos sumanytojo - kodėl studijoms apie šią muzikos kryptį pasirinko būtent 1965-1980 m. laikotarpį? Patvirtindamas, kad tai, ko gero, vienas mažiausiai, dėl įvairiausių priežasčių, aprašytų laikmečių, tik sustiprina mano norą sužinoti daugiau. Kai nusistebiu, kodėl jis, būdamas iš gerokai jaunesnės kartos, domisi ano meto muzika, Rokas nedaugžodžiauja : „Atsakymą rasite knygoje”. Ir iš tiesų, tik perskaičius iki galo 464-rių puslapių storuliukę- taip simpatiškai pavadintą autoriaus, galėjau suprasti, kodėl gimė sumanymas užsiimti, pasak jo, roko archeologija. Roko, kuris bendravardžiui Rokui buvo “labiau idėja nei forma, labiau gyvenimo būdas nei mados klyksmas, labiau dvasinė, o ne muzikinė sąvoka” (p.9).

       Naudodamasi susitikimu tete-a tete taip lengvai nepasiduodu.

-Na, pasakykite ką nors tokio, ko knygoje nėra,- bandau išpešti. Deja, mūsų diskusijai, kad ir geranoriškai užsimezgusiai, nelemta vystytis. Autografo laukiančiųjų kiaurai nugarą veriantys žvilgsniai priverčia neužlaikyti eilės.

(Vis dėlto, jau gerokai vėliau, man pavyko rasti tai, ko knygoje nėra. Skaitykite toliau.)

APIE KLIOŠINIUS DŽINSUS, LIUKSEMBURGO RADIJĄ IR … GIMUSIUS 21-ME AMŽIUJE

Pritariu autoriui, kad knyga pirmiausia turėtų būti įdomi tiems, kurie brendo septintame-aštuntame dešimtmetyje. Mano galva, dar ir tiems, kurie genetiškai perėmė to laikmečio dvasią. Ir visiems kitiems, kurie iki šiol klausosi TIKROS muzikos, gimusios talentingo jaunuolio galvoje, o ne kompiuterinių programų dėka. Jei esate iš tų, kurie nepasidavė Rytų išminčiai nekaupti senų daiktų ir sugebėjo išsaugoti retų vinilo plokštelių kolekcijas, tuomet įdomu bus ir jums.

      Originalia forma atgaivintais prisiminimais, net neabejoju, kad susidomės ir tie, kurie įpusėję penktą ar net šeštą dešimtį, vis dar nešioja ilgus plaukus bei, rizikuodami būti apšaukti seniena (atgyvena, antikvaru ir t.t.), drįsta užsitempti platėjančius džinsus. Ir ne tik tada, kai niekas nemato. Knygoje minimais laikais, beje, vadintus kliošiniais. Mano ausiai tai skamba beveik muzikaliai !

- Ei, atsiliepkite, hipių anūkai. Ar žinote, kad geriausia dovana jūsų seneliui tai ne vilnonės kojinės, o Roko knyga !

       O gal priklausote tai amžiaus grupei, kuri pamena vėlyvus vakarus prie radijo imtuvų? Kai iki pat galo būdavo ištraukiamos antenos, kad per tam tikrų institucijų trukdžius "Radio Luxembourg" bangomis pasklistų sovietuose netoleruotina muzika... Be išimties visi autoriaus kalbinti pašnekovai prisimena tuos laikus.Taigi knyga, mano nuomone, savo turiniu būtų patraukli visa tai „atgaminantiems“ atmintyje bei žinantiems, kad Woodstock tai ne tik miestelių, esančių dvylikoje JAV valstijų, pavadinimas.

    Istorinis, autentiškų pokalbių bei interviu rinkinys- tikra vertybė melomanui, kuriam  pavadinimai Kertukai, Antanėliai, Gintarėliai, Eglutės, Aisčiai, Dainiai, Bočiai, Aitvarai ir t.t. sako kažką daugiau, o ne tik asocijuojasi su folkloru bei tautinę savimonę skatinančių vardų skambesiu. Tačiau jei tų grupių pavadinimai per daug archajiški jūsų ausiai, tai nors nesakykite, kad nesatę girdėję "Hiperbolės", Vytauto Kernagio, Miko Suraučiaus, Giedriaus Kuprevičiaus, Marijaus Šnaro... Atleiskite, niekada tuo nepatikėsiu. Nebent būtumėte gimę dvidešimt pirmame amžiuje, kas dar mažiau tikėtina, jei skaitote šias eilutes.

NOSTALGIJA

Jei knygos sumanytojo vienas iš tikslų buvo pajudinti akmenį, tariamai prispaudusį tai, kas dar liko iš nostalgijos, esu gyvas pavyzdys- tai jam pavyko. Dvi savaites gyvenau su knyga po pažastimi : valgiau, miegojau, eidavau kur karaliai pėsti vaikščioja, vežiojausi automobilyje- tam atvejui, jei kažkur kažko tektų laukti. Sakysite, taip ilgai? Net dvi savaites? Nesu iš tų, kurie “praryja” knygą per naktį, nors neturiu nieko prieš knygų rijikus. Dažnai skaitydama tiesiog mėgaujuosi, o tam, akivaizdu, reikia laiko. “Lietuvos roko pionierius” skaičiau itin atidžiai- kiekvieną, užkabinusią frazę skaitydavau po keletą kartų, kai kurias, net ir kaip juokingai tai skambėtų, – garsiai. Dainų tekstus išdainuodavau, mintyse pritardama profesoriui Alfredui Bumblauskui, kurio pasakojimas knygoje taip pat neapsiėjo be dainavimo. Beje, profesorius ir paskatino Roką tam projektui. Skaitydama apie vieną ar kitą grupę internetiniame "YouTube" bandžiau prisiminti jų muziką.

         Ir jei kažkas pasišaipys, kad nostalgija greičiausiai įveikia vidurio amžiaus krizės sulaukusius, nesuksiu sau galvos.Neturiu tokio komplekso - krimstis dėl to, ką kiti pasakys.

        Taigi, mielas Rokai, esate visiškai teisus viename iš knygos pristatymui skirtų interviu teigdamas, kad jaunystės, „senų gerų laikų“ nostalgija- galingas jausmas. Ir man asmeniškai nuoširdžiai gaila tų, kurių toks jausmas niekada neaplankė. Vadinasi jų gyvenimas buvo išties nuobodus.

PASIDIDŽIAVIMAS                                                                                                                                                     Tam, kam pasirodys naivu skaityti praeities atgarsius apie roko daigus Lietuvoje, pasakojamus pagyvenusių- vadinamųjų rokerių, hipsterių, bigbeat'ininkų lūpomis ir beveik neredaguota, gyva kalba, prisodrinta to meto žargonu, galiu atsakyti, kad didžiuojuosi, būdama tos kartos palikuonė. O ir verta didžiuotis, nes mūsų vidurinių ir aukštųjų mokyklų šokių salėse bei „ ploščiadkėse“ ( šokių aikštelės lauke - rus.) skambėdavo gyvai atliekama muzika. Nes juostiniais magnetofonais „Daina“, „Aidas“, „Vilma“ ir t.t. sukdavosi TIKRAS rokas. Nes vaikinai, vadinami roko pionieriais, savo rankomis sugebėdavo pasidaryti elektrines gitaras ir stiprintuvus. Ir visai nesvarbu, kad nuo to kentėdavo gatvių būdelėse kabančių telefonų rageliai, o pirštai, spaudžiantys dirbtinai pastorintas, siekiant išgauti ypatingą skambesį, stygas, dar ilgai kraujuodavo. 
        Na, o žvelgiant šiek tiek toliau už Lietuvos žemėlapio kontūrų, iki pat šių dienų - VISAIS LAIKAIS GERIAUSIŲ muzikos pasaulyje šimtukų rinkimuose- pirmose vietose garbingai karaliauja gitaristai, grupės,dainos, albumai, vokalistai būtent iš septinto-aštunto dešimtmečio.                                    

IDEALISTAI

R. Radzevičiaus istorijos magistro darbas „Lietuvos roko pioneriai “ elektroninės versijos pavidale pasirodė daugiau kaip prieš dešimtmetį. Pataisytas bei papildytas, minkštu popieriniu viršeliu, išvydęs pasaulį baigiantis 2012-iesiems, ko gero, ne tik išeis į platesnį skaitytojų ratą, bet ir atkreips dėmesį į tai, koks tebėra šiandieninės nomenklatūros ir roko muzikos santykis. Nes ir po daugelio metų, autoriaus teigimu, iš esmės šios muzikos krypties vertinimas mūsų šalyje, nelabai tepasikeitė.

         O knyga - ne tik apie roką.Tai ir to meto SISTEMOS veidrodis. Su visais tam laikmečiui būdingais absurdo, tragizmo, komiškų situacijų atspindžiais. Kur laisvės išraiška- roko muzika - jaunatviško idealizmo galia, autoriaus žodžiais tariant , „ … prasiveržia net ten, kur sąlygos jai gimti, atrodytų, yra pačios nepalankiausios“

         Autorius tikisi, kad knygoje atvirai dėstomi pamąstymai pasieks pagrindinį taikinį- šiandienos jaunimą. Tačiau mintis, kad gal būt kada nors visa ta medžiaga taps istoriniu šaltiniu roko muzikos mokymosi pagrindų vadovėliui, šiandien man skamba utopiškai. Pirmiausia turėtų išsipildyti nereali idealisto svajonė - šalia kitų kultūros ir meno institucijų matyti ir Roko Muzikos Akademiją arba bent jau tos muzikos katedrą. Sakau - idealisto, nes visiškai sutinku su „Literatūros ir Meno“recenzente, knygą pavadinusia-brandaus idealizmo pavyzdžiu. O koks idealisto vaidmuo šiandieninės visuomenės spektaklyje? Klausimas atviras diskusijoms. Bet tai jau filosofiniai išvedžiojimai - kas būtų jeigu būtų...Palieku kompetentingiems. O kol kas man dar norisi šiek tiek mintimis nusikelti atgal į 70-uosius...

AR ŽINOTE, KAD :

1. Dar 1971-aisias grupės “Antanėliai“ lyderis kompozitorius Kęstutis Antanėlis ir jo bendraminčiai roko operos “Jesus Crist Super Star” pastatymą inicijavo pirmieji Europoje bei antri visame pasaulyje. Ir už tai, o gal ir ne tik, buvo pašalintas iš VISI studentų sąrašų.
2. “Gintarėlių“ grupės muzikantų brolių Švabų atliekamos dainos Amerikoje atsirado net dvidešimčia metų anksčiau nei patys atlikėjai. Dar 1970- aisiais kompozitoriaus Mindaugo Tamošiūno dėka į Ameriką buvo atvežti „Oktavos“ ir „Gintarėlių“ įrašai, o už poros metų Niujorke buvo išleista plokštelė. Muzikantai emigravo iš Lietuvos į Jungtines Valstijas 1991m.
3.Septintame dešimtmetyje garso įrašai būdavo dauginami ant panaudotų rentgeno nuotraukų, todėl kai kurių melomanų žargonu tokios plokštelės buvo vadinamos na riobrach ( ant šonkaulių- rus.) Tokį įrašą buvo galima įsigyti už 3-5 rublius.
4. Merginų grupę „Bitės“ 1966 metais įkūrė profesionali Lietuvos Valstybinės Filharmonijos Simfoninio orkestro smuikininkė Jūratė Dineikaitė, akademinę sceną išmainiusi į bosinę gitarą.
5. Sovietinėje septyniasdešimtųjų Lietuvoje džinsai – roko kultūros atributas- juodojoje rinkoje kainavo 80-100 rublių. Tuo metu tai buvo vidutinis mėnesio atlyginimas.


Įdomu? Daugiau skaitykite knygoje.


Ar atpažįstate?  

Prieš                                                       





ir po...daugiau nei 40 metų ! Eimontas Ir Virginijus Švabai.



P.S. Štai čia ( žiūrėkite žemiau) galima rasti tai, ko knygoje dėl tam tikrų aplinkybių nėra : audio pašnekesys su roko grupės „Gintarėliai', gyvavusios 1965-1973 metais,  kolektyvo branduoliu. Esu dėkinga knygos autoriui Rokui Radzevičiui už įkvėpimą, perskaičius „Lietuvos roko pionierius“, susėsti prie kavos puodelio su Virginijumi ir Eimontu ir, skambant jų atliekamai muzikai, atvirai bei labai nuoširdžiai pasikalbėti apie laikus, kai kūrėsi pirmosios roko grupės, o broliai Švabai buvo tituluojami gitarinio virtuoziškumo pradininkais Lietuvoje.

                                                                PIRMA DALIS

                                                               ANTRA DALIS

                                    Nuotraukos iš asmeninio Švabų archyvo bei google.lt/vaizdai

                                    Su knygos autoriumi  R.Radzevičiumi  (A.Sidaugienės nuotr.)