Obeliai
Nedidelis miestelis Rokiškio rajone, mano prisiminimuose išlikęs kaip galutinis kelionės taškas, į kurį, dar aštuoniasdešimtaisiais, ne kartą tranzuodavome iš Vilniaus;
tai ir ėjimas pėsčiomis,
likus keliolikai kilometrų, kai jau niekas nebevažiuodavo ta kryptimi;
ir ilgi
vakarai pas svetingus mano jaunystės draugės gimines, name prie ežero;
naktiniai pasiplaukiojimai
valtimis;
šokiai kultūros namuose;
ir tarptautinio susisiekimo traukinio paskutinis vagonas, į kurį, per ilgesingus atsisveikinimus perone, vos spėdavau
įšokti;
ir, gražia aukštaitiška tarme kalbantys, paprasti, bet nuoširdūs žmonės.
Vos prieš
savaitę, lankydamasi Vilniuje, iš savo atminties saugyklos ištraukiau dar vieną, ko gero svarbiausią man,
prisiminimą, susijusį su taip vadinamu, Obuolių miestu.
Kartą, dar minėtais
aštuoniasdešimtaisiais, name ant ežero kranto, kuris mažuose Obeliuose
įėjo į istoriją kaip didelė kino žvaigždė (ten buvo nufilmuoti keli kažkokio meninio filmo kadrai ) apsistojome savaitgaliui.
Dabar jau
nepamenu, bet dėl kažkokių priežasčių (greičiausiai draugė išmovė su kokiu vietiniu,
vasaros sezono kavalieriumi į naktinį pasimatymą), pasilikau tame name viena. Kažkas
barkštelėjo į langą.Vasara, o ir jaunystė - buvo drąsu atidaryti. Šviesbruvas vaikinukas,
gal šešiolikos - septyniolikos, liuoktelėjo vidun.
-
- Kur
Dalka ? – nedrąsiai ištarė vietoj labas. ( l raidė sutrumpintame varde buvo tariama minkštai)
-
- Kažkur
vaikštinėja,- tegalėjau atsakyti.
Naktinio svečio būta nedrąsaus - ir dėl amžiaus, ir dėl būdo, kaip vėliau
pastebėjau. Neužsibuvo. O ir man, studentei, ( nesvarbu, kad vos porą metų vyresnei) kalbinti paauglį, atrodė nei
šis nei tas – ko būčiau klaususi? Kaip sekasi mokykloje? Ne, apie mokyklą
negalėjau. Kokia dar mokykla? Buvo vasaros atostogos. Taigi, pokalbis
neužsimezgė. Dar pora žodžių ir jis, tokiu pat būdu, kaip ir įėjo – per langą –
taip ir išėjo. Į Obelių naktį.
Tas nedidelis, praverto
lango epizodas – irgi kaip iš filmo - atmintyje man įstrigo ilgam.
Meilė poezijai ir ... poetams
Jau gerokai vėliau, meilės poezijai laikmečiu, fanatiškai skaitydavau
viską, kas tuomet buvo patrauklu mano skoniui. Gal tai buvo genetinis potraukis - poezija
domėjosi mūsų mama. O gal todėl, kad mano sesuo, vidurinėje mokykloje, rašė eiles. Ir ne
tik rašė – buvo spausdinama bei kviečiama dalyvauti Poezijos Pavasariuose, dar Valdemaro
Kukulo laikais! (kartais vis tuo dar pasigiriu, didžiuodamasi savo,
gerokai kuklesnio būdo, seserimi) Gal jos įtakoje, o gal studijų
sostinėje metais, tarp senesnės
kartos poezijos grandų, mano bibliotekoje ėmė rastis nauji vardai. Du iš jų - Aidas Marčėnas bei Sigitas Parulskis užėmė svarbią vietą. Pastarasis buvo ypač
netikėtas. Įnešęs sumaištį ir galutinai sugriovęs stereotipinį poezijos supratimą.
Galiu drąsiai teigti - būtent
Parulskio kūryba man atidarė langą į mano kartos poeziją. Beveik
kaip aš, tuomet, aštuoniasdešimtaisiais, Obeliuose - atidariau langą, nepažįstamam vaikinui, svetimame name. Naktį.
Tiesa, reikia prisipažinti, net jei
ir išlikau poezijos gerbėja iki šių dienų, pirmenybę literatūriniuose
skaitymuose jau senokai atidaviau esė. Ir
iki šiol tai mano mėgiamiausias žanras. Dažnai juokauju - su amžiumi, įveikti romanus, man ėmė stigti kantrybės. O poezijai jau esu per daug pragmatiška. Romantika baigėsi kažkur ties dvidešimt
septintuoju gyvenimo kelio kilometru.
Visgi, net jei žavėdamasi esė, tapau šiek tiek neištikima poezijai, niekada nelikau abejinga ... poetams! Nesu sutikusi labiau romantiškų būtybių, kaip
niekas kitas, gebančių čia pat nuginkluoti tave netradiciniu, pilnu poetiško
žavesio, komplimentu.
Viešnagė Lietuvoje, šį kartą, man buvo turininga ir ta patirtimi. Tačiau,
tai jau kita istorija J
Vilnius. Knygų mugė.
Pastaroji mano kelionė į Lietuvą, laimei, sutapo su Vilniaus
Knygų muge.Vieta, kur per keturias dienas, po vienu stogu, gali gauti organizmui reikalingą dozę
kultūros. Knygos, muzika, teatras –
viskas čia pat. Tik spėk kvėpuoti. Tik spėk imti tiek, kiek aprėpi.
Mano apsilankymo toje erdvėje laikas buvo sutrumpintas iki vos keturių valandų.Tačiau, tai
buvo, ko gero, pačios turiningiausios, kultūros prasme, keturios valandos, visos šios mano viešnagės gimtinėje metu.
- - Sigitai,
čia tavo gerbėja nuo jaunystės laikų,- sausakimšos salės tarpduryje, kur už kelių minučių turėjo prasidėti naujausios knygos pristatymas, su jos autoriumi, visiškai netikėtai, supažindina mane lydėjęs bičiulis.
Žinojau, turiu vos
keletą sekundžių . Ir, o siaube, man, niekada neieškančiai žodžio kišenėje, vos atsivėrė
burna – žinote kaip būna, kai beveik netenki žado, atsiradusi atodūsio atstumu
prie savo dievuko – kurį dar jaunystės laikais skaitei naktimis pasišviesdama prožektoriumi,
kad nepažadintumei miegančių, klauseisi per radiją, na gal dar matei per TV, ir, daugų daugiausia, kartą kitą prasilenkei, kaukšėdama Vilniaus senamiesčio
grindiniu.
-
- Pamenu jus dar iš Obelių laikų, kai buvote vos
šešiolikos, - prisipažįstu garsiai.
-
- - Tikrai?-
nustebo rašytojas. Sekundę susimąstė. Buvau įsitikinusi - lango epizodo jokiu būdu negalėjo prisiminti.
Knygos pristatymas buvo neįtikėtinai linksmas. Autorius, nepaisant iš pažiūros niūroko jo žvilgsnio, įgimtu (o gal ir įgytu) humoro jausmu, naudojosi atvirai. O aš, pamiršusi, kad įrašą
vistiek bus galima rasti internete,
iškalbingiausias frazes čia pat
pradėjau konspektuoti į telefono Notes.
Baigiantis beveik valandą trukusiam susitikimui su būsimais knygos
skaitytojais, renginio moderatorė paklausė rašytojo :
- - Pasakykite, prašau, vienu sakiniu – kodėl verta
perskaityti jūsų naujausią knygą?
-
- Todėl,
kad ją parašė mylimas autorius,- dar kartą prajuokinęs pilnutėlę savo gerbėjų salę, linksmai
baigė pristatymą poetas, eseistas, dramaturgas, kritikas Sigitas Parulskis.
Nusipirkau „Nutylėtų
lelijų miestą“. Sūnaus ir tėvo istoriją. Romaną, kuriame nėra motinos. Viršelis kurio, anot autoriaus, visiškai nevyriškas.
Bet rašyti šią knygą jam buvo smagu. Tiesa, prisipažino ir tai, kad rašė net per
Kalėdas, kuomet visi ėdė silkes ir tortus. Prieš rašydamas klausėsi muzikos per
Spotify. Kokios, deja, neatskleidė. Man būtų buvę įdomu išgirsti tai.
Atstovėjau
ilgiausioje eilėje prie Alma Littera leidyklos stendo. (turbūt gerokai
ilgesnėje, nei ta, kurioje žmonės laukė
prezidento Valdo Adamkaus parašo).
Retai viešumoje pasirodantis Parulskis ir šiandien nepraradęs populiarumo. Atvirkščiai - tebėra mėgiamas, skaitomas, ir, tiesiog graibstomas. Eilėje dar spėjau pakalbinti jaunus žmones. Klausiau provokuodama - kodėl jį
perkate, juk jis mano kartos. Atseit, ne to amžiaus kategorija. Atsakymai nestebino – nesvarbu, kad ne mūsų, bet rašo taip ir apie tai, kas ir
dabartinei kartai aktualu ir įdomu. Bet, svarbiausia priežastimi, mano kalbintieji, studentiško amžiaus jaunuoliai, minėjo tai, kad
autorius neprisitaikėlis. Nei prie
aplinkos, nei prie skaitytojo skonio.
Kai atėjo mano
eilė autografui ir rašytojas paklausė vardo, tuomet,
išnaudodama kiekvieną sekundės dalį, dar
kartą griebiau jautį už ragų :
-
- Ar
neturite minčių kada nors vėl apsilankyti už Atlanto? (žinojau - paskutinį
kartą jis čia lankėsi gana senokai)
-
- Už
Atlanto? Taip toli?- perklausė.
-
- - Vos
aštuonios valandos kelio po persėdimo,- kažkaip juokingai sumažinau atstumą ir
pridūriau :
- - Įsivaizduokite,
kiek būtų galima parašyti per aštuonias valandas? – bandžiau šmaikštauti.
-
- - Anksčiau
lėktuve buvo galima gerti ir rūkyti, o dabar ... ,- motyvo atsisakyti tokio ilgo skrydžio
poetas ilgai neieškojo.
Nedrįsau išsižioti, kad kai kurie malonumai skrydžio metu visgi išlikę,
net jei ir už papildomą mokestį. Tačiau,
vis dar įžūlokai drįsau atimti jo ir į nugarą kvėpuojančių, kantriai autografo belaukiančiųjų, laiką.
Man svarbu buvo spėti patikinti - nepaisant
skrydžio nepatogumų, už Atlanto yra nemažai jo kūrybos gerbėjų. Ir toks susitikimas juos neabejotinai
pradžiugintų.
O pabaigai, pasinaudodama kelių man skirtų minučių dėmesiu, paprašiau :
-
- Užrašykite,
prašau - nuo Jūsų mylimo autoriaus.
