JUODAI BALTAS IR ... ŠIEK TIEK SPALVOTAS ALGIMANTO KEZIO PASAULIS

MOTERIS

Pirmiausia susipažinau su jo Moterimi. Juodais drabužiais. Dvelkiančia ne kokiais nors prabangiais prancūziškais kvepalais, o vos spėjusiais išdžiūti spaustuvės dažais. Moteris turėjo identišką dvynę. Vardu -Woman.

1997- ieji. Galerija (leidykla - aut.past.) išleidžia fotografijų esė, kurią knygos autorius sukūrė įkvėptas Giesmių Giesmės iš Senojo Testamento. Naujas albumas privertė kritikus susižvalgyti- architektūros fotografas fotografuoja moteris?! Deja, šis leidinys taip ir liko vieninteliu, kur moteris, kaip pagrindinis taikinys atsidūrė jo objektyvo akiratyje, daugiau nei pusantro šimto autorinių knygų saraše.

„ Nesiekiu moterį sudievinti, mitologizuoti, paversti nemirtinga Afrodite, Venera, Lazdona, Žalčių karaliene. Mano moterys yra mano pažįstamos- Danutės, Onutės, Marytės“ ,- autoriaus žodyje rašė Algimantas Kezys.

Tais pačiais, Moters laidos ir mano pažinties su Algimantu metais, kalbindama fotografą radijo interviu, išdrįsau paklausti - kokios moterys jam patinka? Atsakymas buvo atviras, linksmas ir nuoširdus. Kaip ir pats autorius.

FOTOGRAFIJOS POETAS

Fotodarbų estetinė forma nekelia abejonių dėl autoriaus pavydėtino skrupulingumo, o turinys išduoda fotomenininko poetinę prigimtį. Fotografijos poetas! Taip kadaise jį pavadino kritikai. Beje, poetinės minties Algimanto meno albumai kupini ir tikrąja to žodžio prasme. Dar vienas, mane sužavėjęs ypač taiklus jo asmenybės apibūdinimas – čechoviškas fotografas. Tikiuosi nepažeisiu Šarūno Valiukėno (Kultūros ir mokslo žurnalas „Lituanus“ , 1970m. ruduo) autorinių teisių, kreipdamasi į menininką labiausiai jam tinkančiu epitetu.

B&W

Tokį užrašą galima rasti beveik ant kiekvieno juodai balto fotografijos atspaudo nugarėlės. Šalia- tvarkingai, kaligrafiška rašysena užrašyti metai bei sustabdyto veiksmo vieta. Ach, jei tik galėčiau gyventi juodai baltame Algimanto Kezio pasaulyje vintažiniuose rėmuose! Ypač tame, su septinto dešimtmečio paralelėmis- to laikmečio šukuosenomis, ala Sinatros skrybėle, karuselėmis, su dangoraižių ir medžių atspindžiais ir šešėliais, su Pensilvanijos peizažais, Bruklino gatvėmis ir tiltais Niujorke, su suoliuku Paryžiaus parke ir sūpuoklėmis Monrealyje, su Čikagos metro ir Kalifornijos senoviniais automobiliais... Sidabrinė klasika!

VIENAS

Žvelgiant į Algimanto užfiksuotas akimirkas niekada nepatiriu atostūmio jausmo. Atvirkščiai – veikia nepaaiškinamas traukos dėsnis - sustabdyti žvilgsnį ilgam. O kartais net kelia norą ten pasilikti. Čia nėra skausmo, nemeilės, nevilties, baimės, kas neretai akivaizdžiai atsispindi menininkų kūriniuose. Net ir vienatvė, kurią išties dažnai galima čia sutikti, neatrodo bauginanti. Tiesiog ji yra. Kaip normali žmogaus būsena. Vienišius Kezio fotografijose visiškai neatrodo vienišas. Dažniausiai jį supa įvairiausi objektai - gyvi ar sukurti žmogaus rankomis.

„Daugelis mano, kad jeigu žmogus nuotraukoje vienišas, tai ir tas vienišas, kuris ją padarė. Tai ne vienišumas. Figūra, siluetas yra tik estetinis elementas. Jie nieko nepasako apie gyvenimą. Jei žiūrovas taip suvokia, gerai, jeigu fotografija nieko neperteiktų, tikrai būtų blogai“ ( iš interviu , „Literatūra ir menas“ ,94-ieji, lapkričio 26d.) 

Net jei, autoriaus teigimu, žmogaus figūra tik estetinis elementas, visgi, reikia pripažinti, mane, kaip žiūrovą, labiausiai intriguojantis ir verčiantis mąstyti.

LAISVĖ

Buvau liudininkė pokalbio, kai fotomenininkas, paprašytas nufotografuoti vieną dailią porą, mandagiai, bet labai tiesiai atsakė, kad nefotografuoja pagal užsakymą, ir žaismingai prisiminė, kad visą gyvenimą daro tik tai ką nori. Su didžiausia nuostaba žavėjausi tokiu atvirumu ir tuo, kad jam tai iš tikrųjų pavyksta. Tai išties laisvo žmogaus bruožas.

„Negalėjau priimti užsakymų, tiesiog negalėjau. Man turi būti visa laisvė .Nuo pat pradžių jau buvau pasmerktas būti neturtingu ta prasme, kad iš tokios fotografijos nepragyvensi. Bet man kitaip neišėjo. Jeigu kas man pasako: nufotografuok mane – man užsidaro viskas nuo pat pradžių – negaliu net paspausti mygtuko. Todėl darau tik tai kas man patinka, iki šiai dienai.” (iš interviu Fotoklubas.com, liepos 30d.2012m)

GALERIJA

Antro aukšto Galerija Algimanto Kezio namuose visuomet buvo ypatingos traukos centras. Ir tuomet, dar aštuoniasdešimtaisiais, kai plačiai buvo atidarytos durys vietiniams menininkams ar jiems prijaučiantiems, ir, net tada, po dvidešimties metų, kai dėl pasikeitusios naujų lankytojų vertybių sampratos tos durys šiek tiek buvo privertos. Ateiti čia ir tiesiog pabūti – erdvėje, kur vis dar juntama praėjusio amžiaus fotografijos dvasia, - nenusakomas jausmas, kuris apima vos tik kylant laiptais į viršų. Laiptais į ten, kur kažkas aukščiau už kasdienybę.

PASAULIO ŽEMĖLAPIS
Lietuva, JAV, Meksika, Vokietija, Izraelis, Italija, Kanada, Brazilija, Japonija, Belgija, Anglija, Prancūzija, Liuksemburgas, Vatikanas... Aplankytos šalys. Įamžinti miestai, jų spalvos, kontrastai, istorija. Matyta vieno žmogaus akimis.

FOTO GRAFAS

A. Kezio – vieno ryškiausių išeivijos menininko, filosofo, teologo fotografijos yra saugomos Prancūzijos nacionalinėje bibliotekoje Paryžiuje , Modernaus meno muziejuje Niujorke (MoMa), Metropoliteno meno muziejuje Niujorke, Los Andželo meno muziejaus, Karnegio instituto Pitsburge, Pensilvanijoje, Čikagos meno instituto nuolatinėse ekspozicijose bei archyvuose. Autorius savo darbus dosniai padovanojo ir Lietuvos meno muziejams. Jo kūrybinis lobynas išliks ateities kartoms kaip ir kitų žymiausių pasaulio menininkų. Grafo titulas yra nepaprastos garbės titulas. Už savo nuopelnus meno pasaulyje Algimantas Kezys nusipelno Foto Grafo titulo.

SVAJONĖ

„Mano svajonė buvo “paimti gyvenimą už ragų” ir padaryti iš jo tikrą meną. Mano nuomone, tai turėjo būti ta tikroji gyvenimiška fotografija. Čia negali nuklysti į dirbtinius dalykus, tamsioj kameroj sekti grafika ar tapyba. Didysis idealas fotografijos mene man yra sujungti gyvenimą su tobula estetine forma. Aš to siekiau. Bet vis negalėjau pasiekti. Nes gyvenimas, atvirai kalbant, man visuomet išslysdavo iš rankų. Tai reiškia, kad mano poreikiai, vidiniai, estetiniai – buvo truputį kitokie negu mano įsivaizduotas idealas.“ (Literatūra ir menas“, 1994m.lapkričio 26d.)

Kai šiandien paklausiau Algimanto, ar pavyko įgyvendinti savo svajonę, kitokio atsakymo ir nesitikėjau:

-Tai tik svajonė ir jos išsipildymas - nerealus.

                                                /A.Elle nuotr. Algimantas Kezys, 2013m./

JUODAI BALTAS IR ...ŠIEK TIEK SPALVOTAS 

Algimantui Keziui- 85! Brandus amžius brandžiai asmenybei nė motais. Pakanka užeiti į Algimanto darbo kambarį, kad tuo įsitikintumei. Vis dar sukasi nesibaigiančių darbų karuselė. Spalvų žaismo ir mėgstamo darbo ritmu. Žvelgdama į naujų atspalvių vaivorykštę, vis drąsiau išryškėjančią jo juodai baltame fotografijų pasaulyje, pradedu tikėti, kad spalvos atsiranda tik visiškai laisvo, o būtent dėl to laimingo žmogaus gyvenime. Su gimtadieniu, mielas Algimantai.

/ "Amerikos Lietuvis", Spalio 31d. 2013m./