ATGAL Į 70-UOSIUS

Ten, kur laikinai persikrausčiau skaitydama Roko Radzevičiaus knygą “Lietuvos Roko Pionieriai“ (leidykla“Vaga“, 2012m.)    

Tai, ką dabar skaitote, jokiu būdu nepretenduoja į recenzijos statusą. Veikiau - į atvirai emocionalią, sentimentinės pakraipos nuomonę, išsakytą recenziniu  ir, kaip juokaudama sako mano sesuo, sunkiu  kaip rokas stiliumi. O profesionalių ar grafomaniškų, esant norui ir net ne pačiam greičiausiam internetui, jų galima rasti tiek, kiek reikia smalsumui patenkinti. Priklauso nuo to, kokiai skaitytojų kategorijai save priskiriate- tiems, kurie pirma perskaito knygą ir tik paskui recenzijas, ar tiems, kurie elgiasi atvirkščiai.

APIE ROKĄ  NUO ROKO  

Kas paneigs, kad rašyti apie roką, idealu turinčiam Roko vardą? Kas žino, gal ir tos knygos nebūtų buvę, jei ne lemtingas sutapimas. Juk ne veltui sakoma, kad vardas gali nulemti ir visą žmogaus gyvenimą. Na, bent jau rašytojas jokiu kitu vardu niekada negalėtų pretenduoti dailiai suraityti tokio autografo - Apie roką nuo Roko.

       Susitikimas su autoriumi nebuvo atsitiktinis. Netikiu  atsitiktinumais. Atėjau pasiklausyti „Skylės“. Grupės idėjinio vado, lyderio, dainų autoriaus Roko Radzevičiaus neįsivaizdavau atrodysiančio kitaip – džinsai, ilgi plaukai, atviras žvilgsnis. Į pasaulį atėjęs beveik dešimtmečiu vėliau nei Lietuvos pusėn nuo vakarų pūstelėjęs roko vėjas, sulaukęs maištingo paauglystės amžiaus priėmė ...roko tikėjimą. Į rankas paėmė gitarą, pradėjo kurti dainas. Devyni albumai su grupe, keletas roko operų, muzika spektakliams. Šiandien prie nemenko kūrybinio bagažo prisidėjo ir knyga.

       Teiraujuosi knygos sumanytojo - kodėl studijoms apie šią muzikos kryptį pasirinko būtent 1965-1980 m. laikotarpį? Patvirtindamas, kad tai, ko gero, vienas mažiausiai, dėl įvairiausių priežasčių, aprašytų laikmečių, tik sustiprina mano norą sužinoti daugiau. Kai nusistebiu, kodėl jis, būdamas iš gerokai jaunesnės kartos, domisi ano meto muzika, Rokas nedaugžodžiauja : „Atsakymą rasite knygoje”. Ir iš tiesų, tik perskaičius iki galo 464-rių puslapių storuliukę- taip simpatiškai pavadintą autoriaus, galėjau suprasti, kodėl gimė sumanymas užsiimti, pasak jo, roko archeologija. Roko, kuris bendravardžiui Rokui buvo “labiau idėja nei forma, labiau gyvenimo būdas nei mados klyksmas, labiau dvasinė, o ne muzikinė sąvoka” (p.9).

       Naudodamasi susitikimu tete-a tete taip lengvai nepasiduodu.

-Na, pasakykite ką nors tokio, ko knygoje nėra,- bandau išpešti. Deja, mūsų diskusijai, kad ir geranoriškai užsimezgusiai, nelemta vystytis. Autografo laukiančiųjų kiaurai nugarą veriantys žvilgsniai priverčia neužlaikyti eilės.

(Vis dėlto, jau gerokai vėliau, man pavyko rasti tai, ko knygoje nėra. Skaitykite toliau.)

APIE KLIOŠINIUS DŽINSUS, LIUKSEMBURGO RADIJĄ IR … GIMUSIUS 21-ME AMŽIUJE

Pritariu autoriui, kad knyga pirmiausia turėtų būti įdomi tiems, kurie brendo septintame-aštuntame dešimtmetyje. Mano galva, dar ir tiems, kurie genetiškai perėmė to laikmečio dvasią. Ir visiems kitiems, kurie iki šiol klausosi TIKROS muzikos, gimusios talentingo jaunuolio galvoje, o ne kompiuterinių programų dėka. Jei esate iš tų, kurie nepasidavė Rytų išminčiai nekaupti senų daiktų ir sugebėjo išsaugoti retų vinilo plokštelių kolekcijas, tuomet įdomu bus ir jums.

      Originalia forma atgaivintais prisiminimais, net neabejoju, kad susidomės ir tie, kurie įpusėję penktą ar net šeštą dešimtį, vis dar nešioja ilgus plaukus bei, rizikuodami būti apšaukti seniena (atgyvena, antikvaru ir t.t.), drįsta užsitempti platėjančius džinsus. Ir ne tik tada, kai niekas nemato. Knygoje minimais laikais, beje, vadintus kliošiniais. Mano ausiai tai skamba beveik muzikaliai !

- Ei, atsiliepkite, hipių anūkai. Ar žinote, kad geriausia dovana jūsų seneliui tai ne vilnonės kojinės, o Roko knyga !

       O gal priklausote tai amžiaus grupei, kuri pamena vėlyvus vakarus prie radijo imtuvų? Kai iki pat galo būdavo ištraukiamos antenos, kad per tam tikrų institucijų trukdžius "Radio Luxembourg" bangomis pasklistų sovietuose netoleruotina muzika... Be išimties visi autoriaus kalbinti pašnekovai prisimena tuos laikus.Taigi knyga, mano nuomone, savo turiniu būtų patraukli visa tai „atgaminantiems“ atmintyje bei žinantiems, kad Woodstock tai ne tik miestelių, esančių dvylikoje JAV valstijų, pavadinimas.

    Istorinis, autentiškų pokalbių bei interviu rinkinys- tikra vertybė melomanui, kuriam  pavadinimai Kertukai, Antanėliai, Gintarėliai, Eglutės, Aisčiai, Dainiai, Bočiai, Aitvarai ir t.t. sako kažką daugiau, o ne tik asocijuojasi su folkloru bei tautinę savimonę skatinančių vardų skambesiu. Tačiau jei tų grupių pavadinimai per daug archajiški jūsų ausiai, tai nors nesakykite, kad nesatę girdėję "Hiperbolės", Vytauto Kernagio, Miko Suraučiaus, Giedriaus Kuprevičiaus, Marijaus Šnaro... Atleiskite, niekada tuo nepatikėsiu. Nebent būtumėte gimę dvidešimt pirmame amžiuje, kas dar mažiau tikėtina, jei skaitote šias eilutes.

NOSTALGIJA

Jei knygos sumanytojo vienas iš tikslų buvo pajudinti akmenį, tariamai prispaudusį tai, kas dar liko iš nostalgijos, esu gyvas pavyzdys- tai jam pavyko. Dvi savaites gyvenau su knyga po pažastimi : valgiau, miegojau, eidavau kur karaliai pėsti vaikščioja, vežiojausi automobilyje- tam atvejui, jei kažkur kažko tektų laukti. Sakysite, taip ilgai? Net dvi savaites? Nesu iš tų, kurie “praryja” knygą per naktį, nors neturiu nieko prieš knygų rijikus. Dažnai skaitydama tiesiog mėgaujuosi, o tam, akivaizdu, reikia laiko. “Lietuvos roko pionierius” skaičiau itin atidžiai- kiekvieną, užkabinusią frazę skaitydavau po keletą kartų, kai kurias, net ir kaip juokingai tai skambėtų, – garsiai. Dainų tekstus išdainuodavau, mintyse pritardama profesoriui Alfredui Bumblauskui, kurio pasakojimas knygoje taip pat neapsiėjo be dainavimo. Beje, profesorius ir paskatino Roką tam projektui. Skaitydama apie vieną ar kitą grupę internetiniame "YouTube" bandžiau prisiminti jų muziką.

         Ir jei kažkas pasišaipys, kad nostalgija greičiausiai įveikia vidurio amžiaus krizės sulaukusius, nesuksiu sau galvos.Neturiu tokio komplekso - krimstis dėl to, ką kiti pasakys.

        Taigi, mielas Rokai, esate visiškai teisus viename iš knygos pristatymui skirtų interviu teigdamas, kad jaunystės, „senų gerų laikų“ nostalgija- galingas jausmas. Ir man asmeniškai nuoširdžiai gaila tų, kurių toks jausmas niekada neaplankė. Vadinasi jų gyvenimas buvo išties nuobodus.

PASIDIDŽIAVIMAS                                                                                                                                                     Tam, kam pasirodys naivu skaityti praeities atgarsius apie roko daigus Lietuvoje, pasakojamus pagyvenusių- vadinamųjų rokerių, hipsterių, bigbeat'ininkų lūpomis ir beveik neredaguota, gyva kalba, prisodrinta to meto žargonu, galiu atsakyti, kad didžiuojuosi, būdama tos kartos palikuonė. O ir verta didžiuotis, nes mūsų vidurinių ir aukštųjų mokyklų šokių salėse bei „ ploščiadkėse“ ( šokių aikštelės lauke - rus.) skambėdavo gyvai atliekama muzika. Nes juostiniais magnetofonais „Daina“, „Aidas“, „Vilma“ ir t.t. sukdavosi TIKRAS rokas. Nes vaikinai, vadinami roko pionieriais, savo rankomis sugebėdavo pasidaryti elektrines gitaras ir stiprintuvus. Ir visai nesvarbu, kad nuo to kentėdavo gatvių būdelėse kabančių telefonų rageliai, o pirštai, spaudžiantys dirbtinai pastorintas, siekiant išgauti ypatingą skambesį, stygas, dar ilgai kraujuodavo. 
        Na, o žvelgiant šiek tiek toliau už Lietuvos žemėlapio kontūrų, iki pat šių dienų - VISAIS LAIKAIS GERIAUSIŲ muzikos pasaulyje šimtukų rinkimuose- pirmose vietose garbingai karaliauja gitaristai, grupės,dainos, albumai, vokalistai būtent iš septinto-aštunto dešimtmečio.                                    

IDEALISTAI

R. Radzevičiaus istorijos magistro darbas „Lietuvos roko pioneriai “ elektroninės versijos pavidale pasirodė daugiau kaip prieš dešimtmetį. Pataisytas bei papildytas, minkštu popieriniu viršeliu, išvydęs pasaulį baigiantis 2012-iesiems, ko gero, ne tik išeis į platesnį skaitytojų ratą, bet ir atkreips dėmesį į tai, koks tebėra šiandieninės nomenklatūros ir roko muzikos santykis. Nes ir po daugelio metų, autoriaus teigimu, iš esmės šios muzikos krypties vertinimas mūsų šalyje, nelabai tepasikeitė.

         O knyga - ne tik apie roką.Tai ir to meto SISTEMOS veidrodis. Su visais tam laikmečiui būdingais absurdo, tragizmo, komiškų situacijų atspindžiais. Kur laisvės išraiška- roko muzika - jaunatviško idealizmo galia, autoriaus žodžiais tariant , „ … prasiveržia net ten, kur sąlygos jai gimti, atrodytų, yra pačios nepalankiausios“

         Autorius tikisi, kad knygoje atvirai dėstomi pamąstymai pasieks pagrindinį taikinį- šiandienos jaunimą. Tačiau mintis, kad gal būt kada nors visa ta medžiaga taps istoriniu šaltiniu roko muzikos mokymosi pagrindų vadovėliui, šiandien man skamba utopiškai. Pirmiausia turėtų išsipildyti nereali idealisto svajonė - šalia kitų kultūros ir meno institucijų matyti ir Roko Muzikos Akademiją arba bent jau tos muzikos katedrą. Sakau - idealisto, nes visiškai sutinku su „Literatūros ir Meno“recenzente, knygą pavadinusia-brandaus idealizmo pavyzdžiu. O koks idealisto vaidmuo šiandieninės visuomenės spektaklyje? Klausimas atviras diskusijoms. Bet tai jau filosofiniai išvedžiojimai - kas būtų jeigu būtų...Palieku kompetentingiems. O kol kas man dar norisi šiek tiek mintimis nusikelti atgal į 70-uosius...

AR ŽINOTE, KAD :

1. Dar 1971-aisias grupės “Antanėliai“ lyderis kompozitorius Kęstutis Antanėlis ir jo bendraminčiai roko operos “Jesus Crist Super Star” pastatymą inicijavo pirmieji Europoje bei antri visame pasaulyje. Ir už tai, o gal ir ne tik, buvo pašalintas iš VISI studentų sąrašų.
2. “Gintarėlių“ grupės muzikantų brolių Švabų atliekamos dainos Amerikoje atsirado net dvidešimčia metų anksčiau nei patys atlikėjai. Dar 1970- aisiais kompozitoriaus Mindaugo Tamošiūno dėka į Ameriką buvo atvežti „Oktavos“ ir „Gintarėlių“ įrašai, o už poros metų Niujorke buvo išleista plokštelė. Muzikantai emigravo iš Lietuvos į Jungtines Valstijas 1991m.
3.Septintame dešimtmetyje garso įrašai būdavo dauginami ant panaudotų rentgeno nuotraukų, todėl kai kurių melomanų žargonu tokios plokštelės buvo vadinamos na riobrach ( ant šonkaulių- rus.) Tokį įrašą buvo galima įsigyti už 3-5 rublius.
4. Merginų grupę „Bitės“ 1966 metais įkūrė profesionali Lietuvos Valstybinės Filharmonijos Simfoninio orkestro smuikininkė Jūratė Dineikaitė, akademinę sceną išmainiusi į bosinę gitarą.
5. Sovietinėje septyniasdešimtųjų Lietuvoje džinsai – roko kultūros atributas- juodojoje rinkoje kainavo 80-100 rublių. Tuo metu tai buvo vidutinis mėnesio atlyginimas.


Įdomu? Daugiau skaitykite knygoje.


Ar atpažįstate?  

Prieš                                                       





ir po...daugiau nei 40 metų ! Eimontas Ir Virginijus Švabai.



P.S. Štai čia ( žiūrėkite žemiau) galima rasti tai, ko knygoje dėl tam tikrų aplinkybių nėra : audio pašnekesys su roko grupės „Gintarėliai', gyvavusios 1965-1973 metais,  kolektyvo branduoliu. Esu dėkinga knygos autoriui Rokui Radzevičiui už įkvėpimą, perskaičius „Lietuvos roko pionierius“, susėsti prie kavos puodelio su Virginijumi ir Eimontu ir, skambant jų atliekamai muzikai, atvirai bei labai nuoširdžiai pasikalbėti apie laikus, kai kūrėsi pirmosios roko grupės, o broliai Švabai buvo tituluojami gitarinio virtuoziškumo pradininkais Lietuvoje.

                                                                PIRMA DALIS

                                                               ANTRA DALIS

                                    Nuotraukos iš asmeninio Švabų archyvo bei google.lt/vaizdai

                                    Su knygos autoriumi  R.Radzevičiumi  (A.Sidaugienės nuotr.)