Kodėl aš nemėgstu važiuoti dviračiu ir ką su tuo bendra turi Gytis Paškevičius

1976-ieji, vasara. Tytuvėnai

      Ir vėl man nepasisekė. Būsiu pati vyriausia. Pagal amžių galėjau būti pirmame, tačiau mama, nenorėdama mūsų išskirti, užrašė mane ir pora metų jaunesnę seserį į antrą pionierių stovyklos būrį. Visam mėnesiui. Mano laimei, „antrokų“ pripažinimas atėjo vėliau. Mums buvo leista su pirmo būrio vaikais ir vadovais važiuoti dviračiais prie Gilio ežero maudytis! Na ir kas, kad keltis reikėjo 6 valandą ryto! Bet su pirmu būriu, su dviračiais! Rytas buvo turbūt kaip visi. Vėsokas. Jau dabar nebepasakysiu, kieno tai buvo kaltė - nepilnai pripūsta dviračio padanga, nevykusiai įsispirti sandalai ar pro pušų šakas į akis lendantys tekančios saulės atspindžiai. O gal tik mano pačios išsiblaškymas? Priekinis ratas, užkliuvęs už išsikerojusios medžio šaknies, išmušė mano dviratį iš keliuko, besileidžiančio kalnu žemyn. Iš baimės užsimerkiau. Net jei ir nebemačiau kur važiuoju, žinau – dar lėkiau geroką gabalą. Keistas skrydžio jausmas. Mano odisėja dviračiu baigėsi. Atsipeikėjusi  gretimai pamačiau išsigandusią seserį ir sulankstytą mano nelaimės draugą - dviratį, apsikabinusį medį. Mamai, apsilankiusiai stovykloje tą pačią dieną, pasakiau: namo nevažiuosiu, pasilieku. Lydint ją iki autobusų stotelės kelias mano sutrenktai galvai pasirodė per ilgas. Atsipeikėjau Tytuvėnų ligoninėje. Palatoje - trys ligotos senutės ir aš. Niūresnės aplinkos vaizdai manęs iki šiol nėra aplankę.

Dvi savaitės iki lemtingo skrydžio dviračiu. Ta pati stovykla. Tytuvėnai.

Negalėjau atitraukti akių- šviesiaplaukis, garbanotais plaukais, skruoste nuo šypsenos atsirandanti  duobutė. Paaugliškai fantazijai neturėjo užtekti erdvės. Tik labai greitai netruko išaiškėti pačiai sau, kad  mano susižavėjimo objektas buvo visai ne simpatiškasis berniukas, o ant jo peties, tarsi mėgstamas drabužis, priaugusi gitara. Matydavau su ja visur. Net valgykloje. Galvojau - ar miegodamas ją nusiima?

Kai stovyklos muzrukas( taip buvo vadinami muzikos vadovai), turbūt kažkelinto kurso studentas iš tuometinio Šiaulių Pedagoginio instituto, gal netgi vienas iš pieštukų ( būsimų dailės mokytojų fakulteto) ėmėsi burti stovyklautojų estradinį ansamblį, buvo didžiausias įvykis. Tytuvėnų miestelio vidurinė mokykla, kurios patalpas vasarą okupuodavo stovyklautojai  iš didmiesčių, garsėjo savo  muzikine grupe. Pasididžiuodama visiems pasakojau, kad joje Led Zeppelin gabalus grojo ir mano pusbrolis! Giminystės ryšys atrodė labai svarbus. Taigi muzrukui pavyko susitarti dėl instrumentų naudojimo. Buvau drąsi. Mane priėmė į stovyklos estradinį ansamblį! (Žinojau, mano muzikos mokytojai tai nebūtų patikę. Anot jos, grojimas bet ką gadindavo teisingą rankų pastatymą ant klavišų.) Ruošėme programą Miško šventei. Muzrukas sėdo už mušamųjų, berniukas, nuėmęs gitarą nuo peties ( visgi ji nebuvo priaugusiJ), paėmė ją į rankas, dar pora vaikinukų (dabar jau nebeatsimenu, kokiais instrumentais jie grojo) ir aš prie pianino. Štai toks mūsų bendas ėmėsi repetuoti populiarius tų metų šlagerius.  Muzika buvo iš vakarų, tik žodžiai lietuviški. Per pertraukėles berniukas su gitara prieidavo prie pianino.

-         - Leisk, parodysiu, kaip groti vieną dainą, - ir ne tik parodydavo akordus, bet ir uždainuodavo.

„Noriu aš laikyti ranką, tavo ranką savam delne...“ Po šitiekos metų prisimenu tą melodiją ir galiu net atkartoti ant savo senutėlio pianino! Tais pačiais akordais! Koncertinėje programoje, kurią repetavome, tos dainos nebuvo. Net ir nežinau, kodėl. Daina, kurią atlikti teko man, buvo Salomėjos Nėries žodžiais. Irgi apie meilę, bet kitaip. Su tikrąja prasme tarp eilučių. Atmintis, deja, nebeišsaugojo, apie ką tuomet dainavo berniukas su gitara.

Dvi dienos iki stovyklos šventės. Tytuvėnų ligoninė.

Net ir tamsi, nejauki palata neatrodė tokia bauginanti, kaip susitaikymas su tuo, kad nebegalėsiu groti   stovyklautojų estradiniame ansamblyje per Miško šventę, kuriai buvo tiek ruoštasi ir repetuota! Na, kaip aš dabar galiu lipti ant scenos? Pusė veido buvo beviltiškai sužalota. Nosis, burna, dešinysis žandikaulis net persisukęs. Nubrozdintos rankos. Man bemąstant apie savo nelaimingą padėtį, į palatą nedrąsiai įslinko mūsų muzrukas! Atėmė žadą! Prisėdęs ant lovos krašto klausinėjo kaip jaučiuosi. Pasakiau, kad labai noriu groti. Tik nežinau, ar galiu. Ką jis tada man pasakė, tikrai nebeatsimenu. Tačiau jau kitą dieną atvykusi lankyti mama pasirašė ligoninės popieriuose, kad pasiima mane savo atsakomybėn. Taip vos po trijų dienų vietoj privalomos savaitės savo palatos senikėms pasakiau „Sudie“ ir „Sveikite greičiau“. Tik po daugelio metų suvoksiu, kad tas muzruko apsilankymas ligoninėje paliko man įspūdį visam gyvenimui. Juk jis buvo tik studentiško amžiaus vaikinas! Tačiau jo nuoširdus poelgis, matyt, man, paauglei, buvo vertas didvyriškumo! Tai, ko gero, vienas iš ryškiausių mano vaikystės prisiminimų, nors ir po oficialiai diagnozuoto galvos smegenų sutrenkimo, kai apskritai viską turėjau pamiršti, kas tuomet įvyko.

Koncertas. Ta pati stovykla.

Mano prašymu pianinas buvo pasuktas taip, kad iš salės nesimatytų  avarijos dviračiu pasėkmių -nubrozdinto veido. Sėdėjau atsukusį kairįjį, sveikajį žandą į publiką, o mikrofonas buvo pastatytas priešingoje pusėje. 

„Saulėj nudegusi, basa, tu piemenaitė murzina...“ Pažadą sau ir muzrukui įvykdžiau. Nėris išdainuota. Koncertas baigtas. Galiu dabar jau važiuoti namo. Ir keliom savaitėm užsidaryti su savo išpaišytu veidu. Turiu spėti išsigydyti. Iki rugsėjo pirmosios liko nedaug. Eisiu į septintą klasę.

2002-ieji, Čikaga

Draugai pakvietė į privatų vakarėlį. Mano mėgiamiausia teritorija bendravimui. Matyti veidai. Daugiausia bendraminčiai. Jauki aplinka. Gyčio Paškevičiaus gyvai atliekamos baladės. Jau eidama į šį pabendravimą žinojau, kad turėsiu drąsos prieiti prie Gyčio ir pasakyti:

-Labas, esu ta pati mergaitė iš stovyklos, kuriai parodei, kaip pianinu groti „Noriu aš laikyti ranką...“

Mano maloniam nustebimui, Gytis ne tik prisiminė. Čia pat sudainavo posmą. Šnekėjomės tą vakarą apie muzruką! Jauną vaikiną, neišdildomai palikusį įspūdį mums abiems. Ir ne tik todėl, kad išskirtinis jo bruožas buvo akiniai labai storais stiklais, kažkodėl keistai sumažinančiais akis. Mums, vaikams, tuo metu, matyt, tai buvo labai svarbi įvaizdžio detalė. Ir tik suaugę galutinai suvokėme, kad be išskirtinių akinių vaikinas neabejotinai turėjo kažką daugiau.

Prieš dešimt metų. Nuotrauka iš asmeninio archyvo


P.S. 2012-ieji

Aš iki šiol nemėgstu važiuoti dviračiu. Pasiklausyti Gyčio Paškevičiaus atliekamų baladžių rugsėjo 29-ąją Čikagos  mieste važiuosiu automobiliuJ