BŪTI PAUKŠČIU ANGELO SPARNAIS

Minčių esė  apie poeziją, džiazą ir Sigutės Ach angelus, sugrįžus  iš vakaro, skirto poeto Roberto Danio knygos pristatymui

                                         Donato Soko nuotrauka
PAŽINTIS

Šeštadienis, Kovo 24-oji. Susipažinau su Sigute Ach.Dailininke, rašytoja, knygų leidėja ir iliustratore. Ir su jos prie vakaro arbatos svajojančiais angelais. Ir su Poetu-Robertu Daniu. Kuris irgi ten buvo. Savo siela ir eilėmis.Su tais,kurie atėjo pabūti su juo. Jo žodžių tyloje, skambėjime ir muzikoje. Rodės,kad Poetą pažinojau jau seniai. Iš dainų, parašytų jo tekstais. Iš meilės bardų atliekamai muzikai. Tačiau niekada nemaniau, kad vėlesnė pažintis su jo kūryba bus tokia apčiuopiama. Na, tokia, prie kurios gali prisiliesti. Per nepažįstamojo balsą,pantomimos judesį ar pirštų bėgiojimą klavišais bei stygomis eilėraščio tema.Per Sigutės angelų popierinių sparnelių virpėjimą.Per Poeto mamos angelišku balsu, anot dailininkės, skaitomą Henriką Radauską.Roberto mylimiausią.

DAR NE VAKARAS

Vakaras, skirtas Poeto Roberto Danio knygos“Būsiu paukštis” pristatymui, jaukioje lietuviško meno galerijoje Lemont’e besąlygiškai sutriuškino mano pasipriešinimą nostalgijai. Ir kam vaidinti, kad neskauda? "Dar ne vakaras, tai dar ne vakaras, tai tik skauda, viduj tik skauda… Pasislėpusios verkia ašaros,pasislėpę žodžiai rauda…"  Visą dieną negaliu išmesti iš galvos. Bet ir nenoriu. Nors Povilo Meškėlos balsu skambantis “Dar ne vakaras” tą vakarą neskambėjo,turiu prisipažinti, kad  laukiau to kūrinio  iki pat renginio pabaigos. (Gal niekas kitas negali jo dainuoti geriau? O kitaip - nesinori?) Bet ir pabaigos juk nebuvo! Buvo tęsinys. Nes niekam nesinorėjo išeiti.  Ričardo Soko, Pauliaus Jankausko ir Rimo Pažemecko – visiškai skirtingų atlikėjų sukurtos melodijos pagal Poeto eiles sukėlė panašias, bet kartu ir kitokias asociacijas. Ričardas, kaip niekad, visa savo virtuoziška esybe atidavė tiek šilumos ir emocijų, kad jo pasirinkimas dainuoti Poetą linksmai, privertė pamiršti, jog menas kuriamas dažnai nesiskiriant  su liūdesiu ir skausmu. Paulius jaunatvišku skrydžiu nuo romantikos iki, anot jo paties,jam priimtinesnio konflikto tiesiog žavėjo! Nežinau kodėl, bet jo muzikinėse interpretacijose girdėjau skambant džiazą. Kaip nebūtų keista, man visada atrodė, kad džiazas ir poezija ne kiekvienam lengvai įkandami dalykai. O kad jie gali būti kartu, to jau niekad negalėjau įsivaizduoti. Kaip maištininkas su romantiku! Nesu profesionali džiazo klausytoja bei vertintoja, nes, mano galva,tai muzika turintiems ypatingai išlavintą muzikinį skonį. Tačiau mane “veža” grojantys džiazą. Improvizacijų genijai, nemėgstantys groti iš natų, nesilaikantys jokių taisyklių, bandantys vis dėti žingsnį į šalį. Bet gi Poetas irgi gali maištauti, o džiazas -skambėti labai romantiškai! Štai ir sąsaja, kurios iki šiol dėl kažkokių trukdžių tiesiog negalėjau pastebėti.

 O Rimo šešiastygės turbūt neatsitiktinis posmo “Dukrai” pasirinkimas kaip niekad gniaužė gerklę:
"Mes iškentėsim šį gyvenimą,dukryt. 

Tu nebijok. Žinau-jis greit praeina."

Ričardas Sokas, PauliusJankauskas ir Rimas Pažemeckas dainuoja pagal Roberto Danio eiles (Donato Soko nuotrauka)

    
KARTA

Labai ilgai negaliu skaityti jau išėjusių rašytojų knygų. Ypač tų, kuriuos dievinau jiems dar esant žemiškoje dimensijoje. Todėl klausytis R.Danio eilių, prisipažinsiu, nebuvo lengva. Ne tik dėl to, kad jo jau nebėra. Dar ir todėl, kad esu iš Poeto kartos. Tos, kuri, pasak jo gero draugo Aido Marčėno, plaukdavo tuometine Gorkio gatve. Kuri su dar šilta stipendija kišenėje sėdėdavo "Rotondoje", "Žibutėje" ar "Bačkoje". Tos, kuri turėjo savo bardus ir tikrą roko muziką! Kartos,kuri mintinai deklamuodavo mėgstamų poetų eiles,gurkšnodama ne patį brangiausią vyną, iki paryčių susispietus menui artimų bičiulių virtuvėse.O nutįsusiais megztiniais ir kaklus apsivijusiais šalikais keldavo neigiamas asociacijas mokėjusiems gyventi pagal standartą. Vakar buvau ten sugrįžus. Net negaliu sakyti -mintimis. Atrodo, kad iš tikrųjų ten vėl buvau. Toks stiprus buvo jausmas…

SPARNAI

Robertas Danys buvo praėjusio laikmečio žmogus. Nuoširdus,nepamainomas romantikas. Laisvas visa širdimi.Ir iki skausmo atviras:"O gal tikrai nebemoku gyventi, nes nebemoku rašyt elektroninio teksto, nes dvilypis esu, vieną dieną Dievui meldžiuos, kitą dieną - nuodėmės trokštu?.. Gal tikrai teisūs tie, kuriems moka, o ne tie, kurie moka?.. Ir apskritai, kaip aš čia atsidūriau dabar, šitame laike, kodėl šitaip skauda man, mama?.. "
Tokių kaip Robertas dabar nebėra.  Arba reikėtų labai gerai paieškoti. Bet aš radau! Vakar! Dar vieną! Sigutę! Pasipuošusią aštuntojo dešimtmečio pabaigos romantiško stiliaus sijonu (atsimenu, ir man mama buvo tokį pasiuvusi -su didžiulėmis kišenėmis, lyg būčiau norėjusi ten susidėti visą savo gyvenimą!). Atėjusią su savo dailininkės statusu- taip gražiai menininkės aprangą įvertino aktorė Julija Sakalaitė, tą vakarą, kaip, beje, ir kiti nuostabūs skaitovai, skaičiusi Poeto eiles. Šiltu akių žvilgsniu, atspindinčiu nesumeluotą nuoširdumą .Visa tai galiu įžvelgti  jos angeluose, katinėliuose, avytėse, nuostabos pilnuose, gyvenimo nesugadintuose jos mažųjų vaikystės personažų veideliuose.Ir ji pati, lyg iš tų paveikslėlių išlipusi,- gėlėtais drabužiais, rausvais plaukais, lengva ir mažytė. Niekada neišaugusi vaikystės fantazijų pasaulio.Sparnuota debesų filosofė! Ir tik todėl dabar jau galiu suvokti, kodėl –Sigutė ir Poetas -visgi susitiko. Vienoje erdvėje. Matyt, kažkur kažkada susilietė jų sparnai...

Poeto mama Rūta Danienė su knygos iliustratore bei leidėja Sigute Ach 
(Donato Soko nuotrauka)






P.S.

Gal man vakarais vietoj vyno taurės reikėtų dažniau užsiplikyti valerijonų arbatos? Kokiame nors sigutiškame puodelyje?  Nes emocijos, sukeltos tokių skleidžiančių ypatingą aurą renginių, imdamos viršų, stebina mano draugus. Manau, Sigutė nesistebėtų. Nes atsisveikinant savo ramiu ir šiltu balsu pasakė man didžiausią kada nors girdėtą komplimentą:

“Jaučiu, kad esame iš to paties miško”.

Su Sigute Ach  ( Rutaphoto nuotrauka)

“Dar ne vakaras” – viena nuostabiausių lietuviškų roko baladžių. Muzika Fausto Latėno, žodžiai- Roberto Danio.    “Rojaus tūzai” ir Povilas Meškėla